„Skraidanti lėkštė iš tolimojo kosmoso sudužo Jutos dykumoje po to, kai ją užfiksavo radaras ir vijosi sraigtasparniai“ – rašoma oficialiame nuotraukos aprašyme – bet žinoma, jokiais ateiviais čia nė nekvepia.
Sulaužytas prietaisas, iki pusės paniręs į dykumos smėlį – tai kosminio zondo „Genesis“ sugrįžimo kapsulė. Ir nebuvo numatyta, kad į Žemę ji su grįš taip brutaliai.
2001 rugpjūčio 8 d. startavusios „Genesis“ misijos tikslas buvo tikrai ambicingas – pasiųsti zondą ten, kur „pučia“ Saulės vėjas, surinkti pavyzdžių ir parvežti juos į Žemę.
Surinkę duomenis apie įkrautas daleles, sklindančias iš Saulės vainiko, mokslininkai tikėjosi tiksliai nustatyti mūsų žvaigždės sudėtį ir sužinoti daugiau apie elementus, kurie mūsų sistemoje buvo tada, kai planetos dar tik kūrėsi.
Kad galėtų pargabenti Saulės vėjo pavyzdžius, „Genesis“ zondas turėjo parengtą sugrįžimo kapsulę su talpa, kurioje turėjo būti pavyzdžiai, surinkti per dvejus metus, praleistus Lagrandžo taško-1 orbitoje – vienoje iš vietų kosmose, kur gravitacija tarp Saulės ir Žemės yra geriausiai subalansuota (matematiškai yra galimi penki Lagranžo taškai).
Kosminis zondas, išskleidęs kelis kolektorius, kurių kiekvienas buvo padengtas ypač grynu aliuminiu, safyru, siliciu ir auksu.
„Medžiagos, buvusios „Genesis“ kolektoriuose turėjo būti fiziškai tvirtos, kad ištvertų zondo pakilimą į kosmosą ir surinktų pavyzdžius kosmose kepinant Saulei – bei pakankamai grynos, kad galėtume ištirti Saulės vėjo medžiagas, sugrąžinus jas į Žemę“, – 2004 m. pasakojo projekte dalyvavusi mokslininkė Amy Jurewicz.
Po penkių dienų kapsulė su visais brangiaisiais kolektoriais rėžėsi į Jutos žemę lėkdama 310 km/h greičiu.
Žinoma, viskas turėjo vykti ne taip. Pagal planą, 127 sekundę po sugrįžimo į Žemės atmosferą kapsulės viduje turėjo suveikti nedidelė patranka, kuri būtų iššovusi pirmąjį parašiutą, kuris būtų sulėtinęs ir stabilizavęs leidimąsį.
Tada pagal scenarijų turėjo išsiskleisti antrasis – pagrindinis – parašiutas, kuris švelniai nuleistų kapsulę Jutos Bandymų ir mokymų zonoje (specialioje erdvėje, kur savo tyrimus atlieka JAV Karinės oro pajėgos).
Sudužimą vaizduojančioje nuotraukoje matyti ir sraigtasparniai – jie kybojo ore netoliese, pasiruošę perimti kapsulę dar ore ir nugabenti ją į sterilią erdvę, kad mėginiai nebūtų užkrėsti.
Bet kaip jau turbūt supratote, nė vienas iš parašiutų neišsiskleidė.
Po kruopštaus tyrimo buvo išsiaiškinta, kad nesuveikė pieštuko galiuko dydžio sensoriai – nes pasirodo, jie buvo įmontuoti atvirkščiai. Šie maži įrenginiai turėjo detektuoti didėjančią gravitacines jėgas ir sužadinti parašiutų išskleidimo mechanizmus.
Kaip jau turbūt įsivaizduojate, toks grubus nusileidimas lėmė rimtus pažeidimus, sulaužė kelis kolektorius ir užkrėtė juose esantį brangųjį krovinį.
Žinoma, kai kapsulė buvo pergabenta iš sudužimo vietos, mokslininkai pabandė išgelbėti tai, kas dar įmanoma – ir dėl to „Genesis“ misija netapo galutiniu fiasko: kai kurios tvirtos kolektoriaus medžiagos ištvėrė visus nuotykius, o mokslininkams pavyko nuvalyti paviršius neiškraipant Saulės vėjo mėginių, įkalintų viduje.
Per trejus metus pasirodė visa eilė tyrimų, paremtų „Genesis“ surinktais mėginiais. Tik dėl šios ambicingos misijos mokslininkai gavo beprecedentinių žinių apie Saulės sudėtį, o taip pat ir cheminių elementų skirtumus tarp mūsų žvaigždės ir likusių sistemos planetų.
„Saulėje yra daugiau nei 99% mūsų sistemoje sutinkamų medžiagų, todėl tikrai ne pro šalį apie visa tai sužinoti daugiau, – 2011 m. sakė „Genesis“ projekto vyriausiasis tyrėjas Donas Brunettas iš Kalifornijos Technologijos instituto. – Ir nors tai sukėlė daugiau iššūkių, nei buvo tikėtasi, mes gavome atsakymus į svarbius klausimus, ir kaip visų sėkmingų misijų atveju – išsikėlėme daug naujų klausimų“.
Parengta pagal „Science Alert“.
