Taigi, kas galėjo sukurti tokį keistą signalą? Mokslininkai turi kelias idėjas.
Kai žvaigždė pasiekia savo gyvavimo ciklo pabaigą, dažniausiai įvyksta supernovos sprogimas – žvaigždė subliūkšta, ir jei turi pakankamai masės, tampa juodąja skyle. O jei nepakanka – neutronine žvaigžde.
Neutroninės žvaigždės yra labai tankios, ir, kaip sufleruoja pavadinimas, sudarytos daugiausia iš tankiai suspaustų neutronų. Jei jos stipriai įmagnetintos ir greitai sukasi skleisdamos mikrobangas, neutroninės žvaigždės dar gali būti vadinamos pulsarais.
Dažniausiai neutroninės žvaigždės išsiunčia radijo bangas ar didelės energijos bangas, kaip kad rentgeno spinduliai. Bet Arizonos ir Sabanci universitetų mokslininkai, tyrinėdami kosminio teleskopo „Hubble“ persiųstus duomenis, pastebėjo kai ką įdomaus: ilgą infraraudonosios šviesos signalą, išsiųstą iš vietos netoli nuo neutroninės žvaigždės.
Jų aptiktas signalas buvo už 800 šviesmečių ir buvo „išplėstas“ – t. y. išsidriekęs per didelį kosmoso plotą, priešingai nei įprasti „taškiniai“ rentgeno signalai. Jei tiksliai – signalas buvo nusidriekęs 200 astronominių vienetų, kas prilygsta 2,5 Plutono orbitoms apie Saulę (vienas AV lygus vidutiniam atstumui tarp Žemės ir Saulės, t. y. 150 milijonams kilometrų).
Tokie išsitęsę signalai jau buvo pastebėti ir anksčiau, bet niekada dar infraraudonajame spektre.
Remiantis ankstesniais duomenimis, infraraudonoji spinduliuotė yra daug didesnė, nei galėtų sukurti neutroninė žvaigždė. „Tad visa emisija, kurią matome infraraudonajame spektre greičiausiai ateina ne iš pačios neutroninės žvaigždės, – sako Arizonos universiteto mokslininkė Bettina Posselt. – Yra kažkas daugiau.“
Neutroninė žvaigždė, apie kurią kalbama, yra RX J0806.4-4123 ir yra viena iš kelių netoliese esančių pulsarų, bendrai vadinamų „Puikiąja septyniuke“ (angl. Magnificient seven“). Tai – gana keisti dangaus kūnai: sukasi žymiai lėčiau nei įprastos neutroninės žvaigždės (RX J0806.4-4123 pilnai apsisukti aplink savo ašį reikia 11 minučių, kai tipinei neutroninei žvaigždei tam reikia sekundės dalies) ir yra gerokai karštesnės, nei turėtų būti sprendžiant pagal tai, kai jos susiformavo.
Tyrime mokslininkai pateikia dvi versijas, kas galėjo įsikurti šalia RX J0806.4-4123 ir išsiųsti šį mistišką signalą: dulkių diskas, kuris juosia pulsarą arba „pulsaro vėjo ūkas“.
Toks diskas, kurio perimetras gali driektis beveik 30 milijardų kilometrų, galėjo susidaryti iš kitos žvaigždės, kuri buvo greta supernovos jos sprogimo metu, likučių. „Tokie diskai, kurių seniai ieškoma, bet kol kas dar nėra aptikta, turėtų būti sudaryti iš dulkių dalelyčių“, – pasakoja B.Posselt. Vidinė tokio disko dalis greičiausiai turėtų pakankamai energijos, kad galėtų sukurti infraraudonąją šviesą. Tai taip pat padėtų paaiškinti, kodėl RX J0806.4-4123 yra tokia karšta ir sukasi taip lėtai. „Diskai praeityje galėjo pridėti papildomos šilumos“, – mano mokslininkė.
Kitas paaiškinimas – infraraudonasis signalas atsklido iš pulsaro vėjo ūko. Pulsaro vėjas gali atsirasti tada, kai neutroninės žvaigždės elektronai yra įgreitinami greito žvaigždės sukimosi ir stipraus magnetinio lauko. Kai neutroninė žvaigždė juda kosmose (dažniausiai didesniu nei garso greičiu) ji įsirėžia į tarpžvaigždinę terpę – tas mažas dujų ir dulkių daleles, kurios egzistuoja tarp stambiųjų dangaus kūnų. Tarpžvaigždinės terpės ir pulsaro vėjo sąveika gali išskirti vadinamąjį pulsaro vėjo ūką, kuris gali sukurti infraraudonąją spinduliuotę, teigia B.Posselt.
Pulsaro vėjo ūkai dažniausiai pastebimi išskiriantys rentgeno spindulius, tad pulsaro vėjo ūkas, spinduliuojantis tik infraraudonuoju spektru, yra „tikrai įdomus“, teigia mokslininkė.
Parengta pagal „Live Science“.
