Jupiteris mokslininkams visada buvo didelė paslaptis, tačiau kai 1979 m. pro šią planetą praskriejo NASA erdvėlaivis „Voyager 1”, diskusijos dar labiau suaktyvėjo. Erdvėlaivis užfiksavo Jupiterio atmosferoje blyksinčius žaibus.

Apie šiuos žaibus mokslininkai kūrė teorijas jau šimtmečius, o užfiksavus šių žaibų skleidžiamus signalus, mokslininkai priėjo prie išvadą, kad Jupiterio žaibai labai skiriasi nuo tų, kuriuos matome Žemėje.

Tačiau naujo mokslinio darbo autoriai nėra linkę sutikti su tokiu sprendimu. NASA „Juno“ misijos mokslininkai, publikavę savo darbą žurnale „Nature“ aiškina, kad Jupierio žaibai gali būti analogiški žaibams Žemėje.

„Nesvarbu, kurioje planetoje esi, žaibai veikia kaip radijo siųstuvai – siunčia radijo bangas kiekvieną kartą sublyksėdami danguje“, – teigia NASA mokslininkas ir pagrindinis mokslinio darbo autorius Shannonas Brownas.

„Juno“ erdvėlaivis per pirmuosius 8 praskriejimus pro Jupiterį užfiksavo 377 žaibo iškrovas, kurios buvo įrašytos į megahercų ir gigahercų diapazoną, o tai įmanoma padaryti ir su Žemės žaibais. Mokslininkai padarė išvadą, kad tai įmanoma pastebėti vien dėl to, kad „Juno“ erdvėlaivis skrenda labai arti šių žaibų ir taip stengiasi užfiksuoti kaip signalai pereina per Jupiterio jonosferą.

Nors moksliniame darbe kalbama apie panašumus, tačiau mokslininkai rado ir skirtumų – pavyzdžiui, vietos, kuriose perkūnijos susiformuoja daugiausia. Jupiteryje tai vyksta ties poliais, o Žemėje – ties pusiauju.

Žemė gauna pakankamai daug Saulės šilumos, kuri daugiausia susitelki ties pusiauju. Čia šiltas ir drėgnas oras gali lengvai kilti aukštyn ir taip suformuoti stiprias perkūnijas su žaibais.

Tuo tarpu Jupiteris yra penkis kartus toliau nuo Saulės, nei yra Žemė. Tai reiškia, kad ši milžinė planeta gauna ir 25 kartus mažiau Saulės spindulių. Saulės šiluma pasiekusi Jupiterį susitelkia ties pusiauju, o nuo paviršiaus sklindanti šiluma sudaro balansą, kuris slopina šiltų dujų kilimą į atmosferą. Tuo tarpu poliuose tokio balanso nėra, ir dėl to laisvai kylančios dujos padidina perkūnijų atsiradimą.

Iš kelionės Jupiteryje mokslininkai gavo ne tik informacijos apie ten šėlstančius žaibus, bet ir nuostabių, tarsi aliejiniai dažnais nutapytų paveikslų, kuriuos užfiksavo „Juno“. Vieno audros debesų ruožo ilgis gali siekti net 6500 km.

Dėl specialaus nuotraukų darymo kampo pavyko užfiksuoti kaip aukštai esantys debesys meta šešėlį ant planetos aplinkos. Vienoje įspūdingiausių nuotraukų matyti net aštuonios Jupiterį gaubiančios audros. Nustatyta, kad šie debesys skrieja įspūdingu 207 tūkst. kilometrų per valandą arba 60 km. per sekundę greičiu.

Viršuje matoma nuotrauka buvo pavadinta „perlų vėrinys“. NASA šiuos „perlus“ apibūdino kaip besisukančias audras, kurios nuotraukoje matomos kaip dideli balti ovalai pietiniame pusrutulyje. Erdvinis nuotraukos mastelis yra 22,3 kilometro per pikselį. Pirmą kartą šie ovalai buvo pastebėti dar 1986 metais, jų skaičius kito nuo 6 iki 9, o šiuo metu matoma 8.

Kita NASA išplatinta nuotrauka demonstruoja šiuos perlus iš arti ir primena vieną iš žymiausių Vincento Van Gogo tapytų paveikslų „Žvaigždėta naktis“.

„Juno“ erdvėlaivis liepos 13 d. atliks savo 13-ąjį skrydį pro paslaptinguosius Jupiterio debesis.

Parengta pagal „DailyMail“ ir NASA