Žinoma, to nebuvo siekta specialiai. Kai mokslininkai prieš 40 metų nuleido zondus „Viking 1“ ir „Viking 2“, dėl galimybės tirti Marso dirvą ieškant organinių (anglimi grįstų) molekulių pėdsakų jie jautėsi tiesiog pakylėti – sėkmės atveju tai būtų įrodymas, kad Marsas yra gyvybei tinkama planeta. Randuotas planetos paviršius aiškiai rodė, kad planeta buvo nuolat bombarduojama anglimi turtingų smulkių meteoritų, tad buvo tikimasi, kad ieškomų pėdsakų aptikimas yra beveik garantuotas dalykas.
Bet taip nenutiko. Po pusės dešimtmečio tyrimų nė vienas „Vikingas“ neaptiko jokių organinės medžiagos įrodymų. Kodėl? Juk „Curiosity“ šiemet patvirtino organinių molekulių buvimą Marse – tai ką pražiopsojo „vikingai“?
Naujas tyrimas, paskelbtas liepos 20 d. žurnale „Journal of Geophysical Reserach: Planets“ pateikia tokį paaiškinimą. Anglis buvo visur aplinkui – bet „vikingai“ ją supleškino.
„Iš viso buvo ištirti 4 (dirvos) pavyzdžiai, kiekvienas kelis kartus – greitai kaitinant pavyzdžius iki vieno iš keturių temperatūrinių žingsnių“, – teigia mokslininkai iš NASA’os Ameso tyrimų centro Kalifornijoje ir LATMOS laboratorijos Prancūzijoje. „Vikingai“ kaitino pavyzdžius iki 500 Celsijaus laipsnių siekdami išgarinti bet kokius lakius organinius junginius, įkalintus surinktuose pavyzdžiuose. Jei ten būtų buvę kokios nors anglies, jos pėdsakai būtų užfiksuoti dirvos garuose. Kodėl taip nenutiko?
Naujojo tyrimo autorių nuomone, dirvoje greičiausiai buvo dar kai kas, ko NASA nenumatė – hiperdegios medžiagos, kuri netyčia visiškai supleškino anglį.
Ugnis ir ledas
2008 m. marsaeigis „Phoenix“ kasinėjo sau netoli marsietiškojo Šiaurės poliaus ir aptiko neįprastos druskos, vadinamos perchloratu, pėdsakus. Tuo metu tai buvo džiuginantis atradimas – mokslininkai žinojo, kad senoviniai Žemės mikroorganizmai perchloratą naudojo kaip energijos šaltinį. Galbūt, jie svarstė, ši druska ir Marse tarnavo tam pačiam tikslui?
Naujojo tyrimo autoriai šios druskos atradimu džiūgauja dėl kitos priežasties: perchloratas yra degus. Toks degus, kad šiandien Žemėje jis naudojamas beveik vien raketinio kuro gamyboje – ar pagreitinti fejerverkų liepsnas. Tad jei perchlorato gausu Marso dirvoje, „vikingų“ pastangos kaitinti dirvą lėmė tai, kad minėta druska užsidegė ir akimirksniu sunaikino bet kokias ten galėjusias būti organines molekules.
Gera naujiena yra ta, kad jei, remiantis šiuo scenarijumi, marsietiškas perchloratas „vikingų“ laboratorijoje iš tiesų sudegino anglinio pagrindo molekules, pelenuose turėtų būti to įrodymų. Kai anglis dega su perchloratu, ji sukuria molekulę, vadinamą chlorobenzenu – mišinį iš anglies, vandenilio ir chlorino, ir ji dirvoje gali išlikti mėnesių mėnesius. O „Curiosity“ kaip tik nusišypsojo sėkmė – savo 2013-iųjų misijos metu jis Raudonosios planetos dirvoje aptiko chlorobenzeno pėdsakus.
Norėdami surasti daugiau įrodymų, tyrėjai nusprendė sugrįžti prie „vikingų“.
„Viking“ duomenyse mes ieškojome zondo laboratorijoje likusių galimų druskos ir organikos reakcijos likučių. Komanda antrojo „Vikingo“ persiųstuose duomenyse rado chlorobenzeno pėdsakų ir priėjo išvadą, kad prieš pasmerkdamas liepsnoms, zondas savo robotinėje rankoje tikrai laikė organinę materiją.
Tyrimo autorė, doktorantė iš LATMOS Melissa Guzman „New Scientist“ sako, kad nors naujas atradimas ir įtikinamas, vis dėlto tai nėra galutinis marsietiškosios organikos įrodymas. Pavyzdžiui, įmanoma, kad anglies junginiai, sudegę kartu su Marso perchloratu iš tiesų buvo žemiškos kilmės ir netyčia užkrėtė pavyzdžius.
Kiti mokslininkai nauju tyrimu linkę tikėti. Danielis Glavinas iš NASA Goddardo Kosminių skrydžių centro nėra susijęs su minėtu tyrimu, bet „New Scientist“ sako, kad šis tyrimas „užbaigia marsietiškos organikos reikalą“. Iš tiesų, tyrimas teigia, kad organinės molekulės Marse gali egzistuoti daugelyje vietų. Ar tai reiškia, kad ten gyvena mikrobai – ir ar žmonės gali patvirtinti tokią egzistenciją nepaleisdami jos pačios dūmais – bus matyti ateityje.
Parengta pagal „Live Science“.
