„Parker Solar Probe“ į Saulę planuojama siųsti rugpjūčio 4 dieną. Dabar zondas yra kompanijos „Astrotech Space Operations“ angare Floridoje. Liepos 13 dieną galutinai surinktas aparatas bus pirmą kartą pademonstruotas žurnalistams. Aparato paleidimui iš Kanaveralo kyšulio NASA specialistai turės valandą. Zondą skraidins raketa-nešėja „Delta IV“.
„Parker Solar Probe“ pavadintas astrofiziko Eugene'o Parkerio garbei, kuriam neseniai sukako 90 metų. Savo gyvenimą jis pašventė Saulės vėjo tyrimams. E.Parkeris iki šiol užsiima Saulės tyrimais Čikagos universitete.
Zondo kūrimui NASA išleido ~1,5 milijardo dolerių. Misijos planas yra šešerių metų trukmės skrydis iki Saulės. Aparatas prie žvaigždės prisiartins 6,5 milijonų kilometrų atstumu, ankstesnis iš Žemės į Saulę paleistų aparatų rekordas bus pagerintas septyneriopai. Planuojama, kad „Parker Solar Probe“ prisiartins prie Saulės išorinio atmosferos sluoksnio – vainiko – ribos. Ten temperatūra gali siekti 500 000 °C.
Paskui zondas iki 2025 metų birželio apie Saulę apskries 24 kartus, judėjimo greitis bus apie 724 000 km/h. Kiekviena vija truks 88 dienas.
Pasiruošimai tolimiems skrydžiams
NASA siekia kuo detaliau ištirti Saulės atmosferą, kad geriau suprastų žvaigždės prigimtį. Specialistai nori gauti duomenų apie Saulės vėją, o taip pat išnagrinėti Saulės magnetinio lauko dinamiką. Šie duomenys padės geriau pasirengti skrydžiams už Žemės orbitos ribų.
2018-ųjų metų pradžioje NASA ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) tyrėjai, remdamiesi Merkurijaus stebėjimo duomenimis, paskaičiavo tikslų Saulės masės mažėjimą. Saulė, kaip ir visos kitos žvaigždės, šviečia dėl jose vykstančių termobranduolinių reakcijų: jos centre vandenilio ir kitų lengvų elementų branduoliai susilieja į sunkesnius, o išsiskirianti energija virsta šviesa ir šiluma. Be to, Saulė į kosmosą didžiuliu greičiu išsviedžia elektronų ir protonų srautą – Saulės vėją.
rbitos ribų.
2018 m. pradžioje NASA ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) tyrėjai paskaičiavo tikslų Saulės masės mažėjimą, remdamiesi Merkurijaus stebėjimo duomenimis. Saulė, kaip ir visos kitos žvaigždės, šviečia dėl jose vykstančių termobranduolinių reakcijų: jos centre vandenilio ir kitų lengvų elementų branduoliai susilieja į sunkesnius, o išsiskirianti energija virsta šviesa ir šiluma. Be to, Saulė į kosmosą didžiuliu greičiu išsviedžia elektronų ir protonų srautą – Saulės vėją.
Kadangi išskiriama energija nepapildoma, Saulės masė nuolat mažėja. Mažėjant žvaigždės masei, ji silpniau traukia planetas, dėl to jų orbitos didėja. Anksčiau buvo vertinama, kad Saulei virtus raudonąja milžine, Žemės orbitos diametras padidės 150 tūkstančių kilometrų. Tačiau lig šiol mokslininkai kasmetinio Saulės masės sumažėjimo kiekybiškai įvertinti negalėjo, nes per tokį trumpą laiką masės pokytis pernelyg mažas.
Naujame darbe specialistai ištyrė Merkurijaus orbitos pokyčius – kadangi jis arčiau Saulės už visas kitas planetas, žvaigždės masės mažėjimas jį veikia labiau. Mokslininkai panaudojo zondo „Messenger“, kelis metus skriejusio Merkurijaus orbitoje, duomenis. Jie išanalizavo, kiek skirtingais metais laiko truko radijo pranešimų perdavimas iš zondo į Žemę ir atgal, tokiu būdu itin tiksliai nustatydami tarpusavio atstumą. Skaičiavimai parodė, kad Saulė kasmet netenka maždaug 179 trilijonų tonų savo masės. Tai prilygsta, pavyzdžiui, 3,5% Žemės atmosferos masės. Gauti duomenys pasirodė kiek mažesni už ankstesnius teorinius vertinimus.
