Jo esmė – stebėti ne žvaigždės atvaizdo centrą, bet jo pakraščius, kur fotonai „išsilieja“ į aplinkinius detektoriaus pikselius. Seniau taip daryti irgi buvo bandoma, bet tik dabar pavyko sukurti metodą, kuris būtų patikimas ir duotų tikslius rezultatus.
Metodas pritaikytas Keplerio teleskopo duomenims ir juo buvo išanalizuotos septynios ryškiausios Sietyno spiečiaus žvaigždės. Nustatyta, kad šešios iš jų yra lėtai pulsuojančios žvaigždės, kurių šviesis kinta maždaug dienos trukmės periodu. Septintoji – Maja – yra kitokia, ir kinta dešimties dienų periodu, dėl didžiulės daug mangano turinčios dėmės jos paviršiuje, kuri tokiu dažnumu atsisuka į mus.
Įdomu tai, kad šis rezultatas paneigė kelis dešimtmečius teisinga laikytą interpretaciją apie Majos kintamumą, taigi Maja, pasirodo, nėra „Majos tipo“ kintančioji žvaigždė. Ateityje šis naujas metodas galės būti naudojamas ir su kitais jautriais teleskopais - pavyzdžiui egzoplanetas medžiosiančiu TESS.
Tyrimo rezultatai arXiv.
