„Nesuvokėme, kokią didelę dalį panašių į Paukščių Taką galaktikų masės sudaro „pavogtas“ kitų galaktikų vėjas“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Claude-André Faucher-Giguère iš Šiaurės Vakarų universiteto Ilinojuje.
Materijos vagystės vyksta po žvaigždžių mirties. Kai kurios savo gyvenimo ciklo pabaigą pasiekusios žvaigždės tampa didžiuliu greičiu dujas į Visatą išsviedžiančiomis masyviomis supernovomis. Šių sprogimų išmestas dujas surenka galaktiniai vėjai, sprogstančių supernovų varomi įelektrintų dalelių srautai.
Anksčiau manyta, kad galaktiniai vėjai žymesnės tarpgalaktinės materijos masės pernešti negali, nes jie per silpni, kad galėtų įveikti gretimas galaktikas skiriančius didžiulius atstumus. Pasirodo, jie stipresni, nei manyta.
„Manėme, vėjai apsiriboja savo gimtosiomis galaktikomis ir kad jie gali būti panaudoti dar kartą, kai nukrenta į tą pačią galaktiką, bet ne didelės masės pernešimui iš vienos galaktikos į kitą“, – sakė C.A.Faucher-Giguère.
Per galaktikos gyvavimą ji mainosi materija su savo kaimynėmis ir kelionės iš vienos galaktikos į kitą galėjo trukti nuo kelių šimtų milijonų iki 2 milijardų metų, sako jis.
Per Visatą
Trimačiais galaktikų evoliucijos modeliais C.A.Faucher-Giguère ir Daniel Anglés-Alcázar simuliavo materijos galaktikų viduje kelią nuo didžiojo sprogimo iki pat mūsų dienų. Tikslesnės supernovų simuliacijos parodė, kad galaktikų vėjai juda greičiau, nei manyta.
Jie išsiaiškino, kad 100 milijardų žvaigždžių ir daugiau turinčiose galaktikose galaktiniai vėjai sunešė apie 50 procentų dabartinės jų masės.
„Galaktikų vėjai, kaip masės pernašos būdas, buvo nepakankamai įvertinti, – sakė Jessica Werk iš Vašingtono universiteto Sietle. – D.Anglés-Alcázar naudoja vieną iš geriausių simuliacijų atlikti detalią dalelių sekimo analizę ir išties aiškiai viską parodė.“
Mokslininkai išsiaiškino, kad didesnėms galaktikoms, tokioms, kaip mūsiškė, ši tarpgalaktinė Golfo srovė yra pagrindinis jų augimo šaltinis, leidžiantis nugvelbti materiją nuo mažesnių galaktikų.
Mažesnėms galaktikoms tarpgalaktinis materijos pernešimas nėra toks svarbus, jos labiau kliaunasi vietiniais galaktiniais vėjais, padedančiais išlaikyti materiją, kurią išsviedžia supernovos jų sistemoje. C.A.Faucher-Giguère mano, kad Paukščių Takas gauna savo materiją iš gretimų Didžiojo ir Mažojo Magelano Debesies, dviejų nykštukinių galaktikų už 160 000–200 000 šviesmečių.
J.Werk pažymi, kad materijos pernašos sekimas nuo pat Didžiojo Sprogimo iki mūsų dienų ir supratimas, iš kur radosi atomai, sudarantys orą, kuriuo kvėpuojame ir vandenį, kurį geriame, yra viena iš fundamentaliausių astrofizikos užduočių.
„Tai vienas ekstragalaktinės kosmologijos šventųjų gralių, – sakė ji. – Dabar žinome, kad pusė šių atomų atklydo iš už mūsų galaktikos ribų.“
Parengta pagal Newscientist.com inf.
