Kas pražudė Rusijos kosmoso pramonę

Visa tai reiškia, kad Rusijos kosmoso pramonė faktiškai peržengė negrįžties tašką, po kurio galima tik atsiminti buvusią sovietinės kosmonautikos didybę, filmuojant filmus ir statant Gagarino biustus. Šalyje gali baigtis pilotuojama kosmonautika ir raketų variklių gamyba – tai, kur Rusija dabar laikoma lydere.

Tokio nuosmukio priežastys išryškėjo jau anksčiau ir, tikėtina, nulemtos to, kad dabartinei Rusijai civilinio ir komercinio kosmoso nereikia.

„Tai 71 variklis, praktiškai visa antros ir trečios pakopos partija. Pasirašytas darbų grafikas, didžioji jo dalis bus atlikta 2017 metais, tačiau suprantame, kad dalis neišvengiamai nusikels į 2018 metus“, – sakė mokslinio gamybinio susivienijimo „Energomaš“ generalinis direktorius Igoris Arbuzovas.

Brokas išaiškintas RD-0210/0211 ir RD-0213/0214 varikliuose, atitinkamai montuojamuose į sunkiosios raketos „Proton-M“ antrąją ir trečiąją pakopą. Vietoje medžiagų su brangiaisiais metalais, kurie privalo būti naudojami tokio tipo varikliuose, panaudoti menkiau atsparūs karščiui komponentai.

Variklius RD-0210/0211 ir RD-0213/0214 gamina Voronežo mechanikos gamykla (VMG). Su įmonės aplaidumu susijusi ir raketos nešėjos „Sojuz-U“ avarija 2016 metų gruodį, kai dėl variklio RD-0110 suirimo buvo prarastas krovininis erdvėlaivis „Progress MS-04“. Išsiaiškinus situaciją, VMG direktorius Ivanas Koptevas pateikė atsistatydinimo prašymą. Įmonę, anksčiau buvusią pavaldžią „Proton“ ir „Nauka“ gamintojui Chruničiovo centrui, norima įtraukti į „Energomašo“, RD-180 gamintojo, valdomą holdingą.

Pasak I.Arbuzovo, suremontuotų agregatų tiekimas prasidės 2017 metų gegužę ir būtina „nesutrikdyti Federalinės kosmoso programos paleidimų grafiko, Rusijos Gynybos ministerijos startų ir komercinių paleidimų“, o taip pat „užtikrinti ekipažų ir krovinių gabenimo į Tarptautinę kosminę stotį grafiko vykdymą“. Pirmasis 2017 metų „Proton-М“ startas nukeltas pusmečiui, iki gegužės 29 d. Gerai bent, kad VMG problemos TKS, tikėtina, paveiks nemarkiai.

„Roskosmos“ planuoja sukurti lengvą ir vidutinę „Proton“ versiją. Nevertėtų užmiršti lengvos ir sunkios „Angaros“, kurią irgi gamina Chruničiovo centras. Valstybinė korporacija mano, kad šios nešėjos sudomins pasaulio rinkas. Tuo metu komercinių paleidimų paslaugų užsakovų skaičius pasaulyje praktiškai nekinta, o „SpaceX“ sėkmė komercinių skrydžių rinkoje paaiškinama tuo, kad kompanija pervilioja „Roskosmos“ ir europietiškosios „Arianespace“ klientus. Dėl to Rusija 2016 metais smuktelėjo į trečią vietą pagal bendrą startų skaičių, užleisdama vietą JAV ir Kinijai.

Situaciją apgręžti galima sumažinus raketos kainą ir pakėlus gamybos kultūrą. Laimei, kol kas išlieka vidutinės „Sojuz“ klasės raketų nešėjų, gaminamų Samaros raketų kosminiame centre „Progress“, paklausa, tačiau ir joms rengiama pamaina.

„Modulio kuro bakuose vėl aptiktas užterštumas, kurio visus šiuos metus bandė atsikratyti specialistai. Nuspręsta per dvi savaites įvertinti modulio sistemų būklę ir pateikti vadovybei išvadas, kad būtų priimtas sprendimas dėl paleidimo. Remiantis išankstiniu vertinimu, dėl teršalų ir gedimų šalinimo modulio paleidimą bus galima įgyvendinti ne anksčiau nei 2018 metų gale – 2019 metų pradžioje. Gali būti, modulio pakėlimas bus tiesiog atšauktas“, – pasakojo TASS šaltinis apie modulį „Nauka“.

Anot jo, norint pašalinti teršalus – metalo miltelius, susidarančius gaminant modulio bakus, – būtina supjaustyti modulio bakus, išvalyti jų vidų, o paskui vėl suvirinti. Šie darbai gali trukti metus. Tačiau panašu, kad juos vykdyti nėra prasmės, nes visi guminiai modulio elementai paseno ir nebeatitinka jiems keliamų reikalavimų. „Taigi niekas šio modulio priėmimo dokumento nepasirašys, neprisiims atsakomybės už pasekmes“, – sakė šaltinis.

Modulis „Nauka“ gaminamas nuo 1995 metų, jį skraidinti planuota 2007 metais. Faktiškai tai „Zaria“ – pirmojo TKS funkcinio krovininio bloko, pagaminto už JAV pinigus – dubleris. „Nauka“, kaip ir „Zaria“, gamino liūdnai pagarsėjusi įmonė Chruničiovo centras. 2024 metais, kaip numatoma, baigus TKS programą, modulis turėjo tapti nacionalinės Rusijos kosminės stoties pagrindu. Chruničiovo centras jau perrinko „Nauka“ elementus 2013 metais, taip pat dėl užteršimo metalo milteliais. Tad iki 2024 Rusija gali neturėti savo orbitinės stoties. O jei taip, kils klausimas dėl visos šalies pilotuojamos kosmonautikos ateities. Tiesą sakant, šis klausimas aktualus jau dabar – per artimiausius porą metų JAV turėtų būti paleisti trys pilotuojami erdvėlaiviai – orbitinis „Dragon V2“ ir „Starliner“ bei Mėnulio–Marso „Orion“, taigi raketų–kosmoso korporacija „Energija“, gaminanti erdvėlaivius „Sojuz“, neteks pagrindinio pajamų šaltinio.

2021 metais „Energija“ turėtų pradėti „Sojuz“ pamainos, erdvėlaivių „Federacija“ skrydžių bandymus. Kyla nemenkų abejonių dėl naujo erdvėlaivio pristatymo laiku, ir net jeigu kada nors jis bus parengtas, neaišku, kur jis skris. Prie amerikiečių Mėnulio stoties ar Kinijos orbitinės?

„Niekam nėra paslaptis, kad JAV iškelta užduotis pakeisti mūsų variklius, galbūt ne tokiais patikimais ir brangesniais, tačiau savais, amerikietiškais. Šia linkme ir nukreiptos pastangos. Reikia suprasti, kad kada nors jie tai padarys“, – 2017 metų kovo mėnesį „Roskosmos“ vadovas Igoris Komarovas pakomentavo naujieną apie JAV sukurtą agregatą BE-4 – rusiškų variklių RD-180 pamainą. Jis taip pat papasakojo apie „Energomaš“, JAV užsakymu gaminančio RD-180, ateitį, jei amerikiečiai rusiškų agregatų atsisakys. I.Komarovas mano, kad „viskas bus normaliai“, įmonė „gamins variklius kitiems rusiškiems projektams, arba kitoms šalims, arba kitoms nešėjoms tose šalyse“.

Mokslinio gamybinio susivienijimo „Energomaš“ portfelyje – du stambūs kontraktai su amerikiečių partneriais. Pagal pirmąjį įmonė JAV tiekia RD-180 variklius sunkiajai raketai „Atlas V“, pagal antrąjį – RD-181 vidutinės klasės nešėjai „Antares“. Pirmojo kontrakto kaina viršija milijardą dolerių, antrojo – 220 milijonų. Būtent pirmasis kontraktas „Energomaš“ suteikė galimybę santykinai gerai gyvuoti pastaruosius 20 metų.

Kas nutiks kompanijai, laikomai pasauliniu raketų variklių gamybos flagmanu, jeigu jos paslaugų atsisakys JAV? „Energomaš“ gaminiais domisi kinai, nukopijavę rusiškas pilotuojamų erdvėlaivių ir orbitinių stočių modulių kūrimo technologijas. Jei „Energomaš“ pietrytiniam kaimynui ims pardavinėti savo variklius, negalima atmesti galimybės, kad bus nukopijuotos ir šios technologijos, tad kinai taip pat atsisakys užsakymų.

Nebendradarbiaujant su Kinija, smuks pajamos, kas neišvengiamai atsilieps produkcijos kokybei. Ir teliks kliautis vidine rinka ar trečiojo pasaulio šalimis.

Pastaruosius dvidešimt metų Rusijos kosmoso pramonę faktiškai išlaikė užsienio partneriai, kurie, panašu, per tą laiką gavo maksimalią naudą sau iš kažkada sėkmingos sovietinės industrijos. Tačiau ir pramonės šaka neskendo.

Kur dabar „Roskosmos“ (ar kuri nors jo reinkarnacija) leistų „Progress“ ir „Sojuz“ raketas, jei „Boeing“ 1994 metais iš Chruničiovo centro nebūtų užsakęs NASA priklausančio TKS rusiškojo segmento pirmojo modulio, paleisto 1998 m.? Kas būtų „Energomaš“, jei JAV neužsakytų iš Rusijos RD-180? Kada būtų paleista raketa „Angara“, jei Chruničiovo centras neturėtų kontrakto su Pietų Korėja dėl lengvosios raketos nešėjos KSLV („Korea Space Launch Vehicle“) kūrimo, kurios pirmoji pakopa tokia pati, kaip ir naujos rusiškos raketos nešėjos?

Atsakymai į šiuos klausimus „Roskosmos“ neguodžia. Populiarus JAV, kaip rusiškos kosmonautikos priešo, įvaizdis neišlaiko jokios kritikos. Tokioje situacijoje nė kalbėti negalima apie Rusijoje sukurtą supersunkiąją raketą ar daugkartinio naudojimo raketą nešėją, skrydžius į Mėnulį ar Marsą, atsparios radiacijos poveikiui elektronikos prikimštos stoties siuntimą prie dujinių milžinių.

Kas laukia šalies kosmoso pramonės, jeigu joje neįvyks jokių kokybinių permainų (o jų per daugiau nei 20 reformų ir reorganizacijų metų neįvyko)? Tai visiškai suprantama jau dabar: pakanka pažvelgti, pavyzdžiui, kaip pasaulinius standartus atitinka dabartinė rusiškų automobilių ar aviacijos pramonė.