Kai kuriuose Marso regionuose negiliai po paviršiumi yra ledo: pavyzdžiui, Utopijos lygumoje šiaurės pusrutulyje, kurios plotas beveik šešis kartus didesnis už Lietuvą, esančio ledo tūris siekia du trečdalius Baltijos jūros tūrio, o ledo sluoksnį nuo paviršiaus skiria 1–10 metrų storio gruntas. Taigi ledą pasiekti nėra labai sudėtinga, o panaudoti jį galima pastatų sienų struktūrai palaikyti.
Aišku, sienos nebūtų vien iš ledo – jas sudarytų daug sluoksnių, palaikančių vidaus temperatūrą, drėgmę ir atmosferos sudėtį. Toks pastatas, kuriam tvirtumą suteikia ledas, galėtų lengviau palaikyti formą ir atskirti vidaus bei išorės terpes, nei siūlomi trimačiais spausdintuvais pagaminami statiniai.
Be to, siūlomos medžiagos yra permatomos, taigi pastate galėtų būti ir langų.
Marso ašigaliuose yra ledynai, kuriuose žiemą susidaro anglies dvideginio ledo sluoksniai. Pavasarį šis sausas ledas garuoja ir sudarko aplinkinį vandens ledą bei gruntą, sukurdamas netaisyklingus kampuotų griovių tinklus, vadinamus vorais.
Anksčiau aptikti vorai buvo trumpalaikiai, pranykstantys vasarą ar bent jau atėjus kitai žiemai. O dabar paskelbta apie analogiškas struktūras, kurios išsilaiko ir auga keletą metų iš eilės.
Ankstesni vorai buvo aptikti šiaurės pusrutulyje, o šie, ilgalaikiai, – pietuose.
Įvertinus struktūrų augimo greitį, nustatyta, kad per pusantro tūkstančio Marso metų (tai yra maždaug 3000 Žemės metų) naujos struktūros gali išaugti iki dabar arti ašigalių matomų paviršių vagojančių įgriuvų ir įtrūkimų tinklo dydžio.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Icarus“.
