Tokia versija paaiškina, kodėl dalis šio regiono, praminto Sputniko lyguma, yra tarsi „susirakinusi“ su didžiausiu nykštukės mėnuliu, Charonu.
Tam įtakos galėjo turėti po lediniu paviršiumi telkšantis skystas vandenynas – sukantis Plutonui didžiulė, paslanki masė atliko savotišką inkaro vaidmenį. Be to, planeta ir palydovas yra potvyniškai prirakinti, taigi juose visada matoma ta pati kito kosminio kūno pusė (kaip Mėnulis prie Žemės – dėl to mes nuolat matome tą patį palydovo „veidą“).
Tokios išvados prieitos nagrinėjant NASA zondo „New Horizons“ duomenis.
„Jei nubrėžtumėte liniją nuo Charono centro, skersai Plutoną, ji išlįstų kitoje pusėje, beveik tiesiai pro Sputniko lygumą. Šią liniją mes vadiname potvynių ašimi“, – sakė Jamesas Keane'as iš Arizonos universiteto.
Tyrėjų manymu, Sputniko lyguma susiformavo kitoje Plutono vietoje, o vėliau pakreipė visą planetą. „Jei turite idealios sferos formos planetą ir „prilipinate“ prie jos gabalą papildomos masės bei pasukate, planeta pakeis judėjimą, kad toji papildoma masė atsidurtų arčiau ekvatoriaus. Tokie kūnai, kaip Plutonas, kurie yra potvyniškai prirakinti, belieka pakreipti tą masę potvynio ašies link – tos pačios, kuri jungia Plutoną ir Charoną“, – aiškino J.Keane'as.
Zondas „New Horizons“ nykštukinę planetą pasiekė pernai liepos mėnesį, o šiuo metu keliauja į Koiperio juostą – už Neptūnos orbitos esantį ledinių kometų regioną.
