Ši žinia užbaigė dvi dienas trukusias spėliones dėl zondo
likimo ir patvirtino, kad Europai antrąkart iš eilės nepavyko
nutupdyti kibernetinio aparato ant nesvetingo Raudonosios planetos
paviršiaus.
Vaikiško baseinėlio dydžio modulis „Schiaparelli“ buvo
sunaikintas, kai „sudužo Marso paviršiuje“, Vokietijos mieste
Darmštate esančiame skrydžių valdymo centre naujienų agentūrai
AFP sakė Europos kosmoso agentūros (ES) atstovas Thierry
Blancquaert'as.
JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA)
padaryta numatytos nusileidimo vietos nuotrauka rodo, kad 600 kg
modulis, neveikęs pastarąsias dvi dienas, „pasiekė Marso
paviršių daug greičiau negu tikėtasi“, aiškino
Th.Blancquaert'as.
Nuotraukoje matoma balta dėmė – tikriausiai sudužusio modulio
parašiutas. Maždaug už dviejų kilometrų nuo baltos dėmes buvo
didesnė, apie 15x40 metrų juoda dėmė neryškiais kraštais,
įvardyta kaip tikėtina „Schiaparelli“ sudužimo vieta.
Juoda dėmė yra „didesnė negu būtų buvusi, jeigu
„Schiaparelli“ būtų išlikęs vientisas, – AFP sakė skrydžio
direktorius Michelis Denisas (Mišelis Denisas). – Jis sudužo.“
ESA nurodė, kad tikriausiai per anksti išsijungė nusileidimo
modulio manevriniai varikliai, turėję sumažinti aparato greitį.
„Apskaičiuota, kad „Schiaparelli“ krito maždaug iš 2–4
km aukščio, todėl rėžėsi (į paviršių) dideliu greičiu,
didesniu negu 300 km per valandą“, – sakoma pranešime.
„Taip pat tikėtina, kad nusileidimo modulis sprogo smūgio
metu, nes jo raketinių variklių degalų bakai tikriausiai tebebuvo
pilni“, – pridūrė ESA.
Inžinieriai ir mokslininkai dabar analizuoja duomenis, kuriuos
„Schiaparelli“ spėjo atsiųsti prieš suduždamas, tikėdamiesi,
kad jie padės tiksliai nustatyti avarijos priežastį.
Antra nesėkmė iš eilės
Europą jau antrąkart iš eilės ištiko nesėkmė mėginant
nutupdyti zondą Marse. Kitos šalys taip pat yra patyrusios virtinę
nesėkmių, siekdamos ištyrinėti mūsų planetos kaimyno nesvetingą
paviršių.
Didžiojoje Britanijoje sukonstruotas nusileidimo modulis
„Beagle 2“. 2003 metų gruodį jis dingo be pėdsakų, kai
atsiskyrė nuo aparato nešėjo „Mars Express“.
Galiausiai „Beagle 2“ buvo pastebėtas vienoje NASA
nuotraukoje praeitų metų sausį.
„Schiaparelli“ per septynis mėnesius nuskriejo 496 mln.
kilometrų, nešamas Europos ir Rusijos kosminio aparato „Trace Gas
Orbiter“ (TGO). Praeitą sekmadienį, būdamas už maždaug milijono
kilometrų nuo Marso, jis atsiskyrė nuo nešėjo ir pradėjo atskirą
misiją – nusileisti ant Raudonosios planetos paviršiaus.
Svarbi pamoka
TGO ir „Schiaparelli“ vykdo vieną iš misijos „ExoMars“
etapų. Per šią misiją Europa ir Rusija siekia surinkti daugiau
duomenų apie rūsčiomis sąlygomis pasižymintį Marso paviršių,
taip pat tyrinėjamą Jungtinių Valstijų pasiųstų aparatų.
Trečiadienį TGO sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Marsą, o
skrydžio valdymo centre Žemėje, už maždaug 170 mln. km, ši
žinia buvo sutikta džiaugsmingai šūksniais ir plojimais.
Vis dėlto po nusileidimo manevro iš „Schiaparelli“ nebuvo
gauta jokių signalų, o ši tyla prislopino džiaugsmą, nors ESA
pareigūnai stengėsi įžvelgti ir šviesiąją pusę.
„Kad ir kas nutiktų, daug sužinosime, nes esame surinkę
nusileidimo duomenų, – AFP sakė misijos atstovė Jocelyne Landeau-
Constantin (Žoslin Lando-Constanten). – Taigi, jau išmokome kai
kurių pamokų.“
Pasak ESA generalinio direktoriaus Jano Woernerio,
„tai yra tipiška bandymui“.
„Atlikome tai, kad gautume duomenų, kaip nusileisti ant Marso
naudojant Europos technologijas. Taigi, visi surinkti duomenys ... bus
panaudoti, kad suprastume, kaip rengti ... kitą nusileidimą, kai
pasiųsime marsaeigį“, – aiškino jis.
„Schiaparelli“ nusileidimas turėjo suteikti duomenų, kaip
veikia technologijos, planuojamos naudoti, kai 2020 metais bus
pasiųstas kitas, daug didesnis ir brangesnis savaeigis zondas,
vykdant antrąjį ir svarbiausią „ExoMars“ etapą.
Šiame marsaeigyje bus sumontuotas grąžtas, galėsiantis paimti
grunto mėginių net iš dviejų metrų gylio. Tirdami šiuos
mėginius, mokslininkai ieškos galbūt kadaise Marse egzistavusios
arba tebesančios nežemiškos gyvybės pėdsakų.
Tuo tarpu TGO ieškos gyvybės ženklų, „uostinėdamas“
atmosferą ir ieškodamas dujų, kurias gali išskirti gyvi
organizmai, kad ir kokie maži ar primityvūs jie būtų.
Orbitinio zondo mokslo misija prasidės 2018-ųjų pradžioje.
Nors mažai tikėtina, kad kokių nors gyvų organizmų bus rasta
nykiame, intensyvios spinduliuotės veikiamame Marso paviršiuje,
mokslininkai sako, kad Marso atmosferoje aptinkami metano pėdsakai
galbūt byloja, kad esama kažkokios gyvybės po žeme – tikėtina,
kokių nors vienaląsčių mikroorganizmų.
Kad saugiai nusileistų, „Schiaparelli“ greitis turėjo
sumažėti nuo 21 tūkst. km per valandą iki nulio. Stabdymo
atmosferoje sukelta trintis nusileidimo modulio šilumos skydą
įkaitino iki daugiau kaip 1,5 tūkst. laipsnių Celsijaus.
Numetęs karščiui atsparų aeroskydą, zondas toliau skriejo
viršgarsiniu greičiu per anglies dvideginio turtingą Marso
atmosferą.
Vėliau jį turėjo stabdyti viršgarsiniams greičiams
pritaikytas parašiutas ir devyni manevriniai raketiniai varikliai.
Galutinį smūgį į planetos paviršių turėjo sušvelninti
sugniūžtanti dugno konstrukcija.
Nuo 7-o dešimtmečio nepasisekė daugiau kaip pusė JAV, Rusijos
ir Europos mėginimų nutupdyti zondų ant Marso paviršiaus arba juos
valdyti.
„ExoMars“ projektui Europa planuoja išleisti 1,3 mlrd. eurų.
