„Sakoma „rugpjūčio žvaigždės didelės“, tačiau tai, kad vasaros antroje pusėje danguje randasi daugiau žvaigždžių – regimybė, nesusijusi su Žemės pozicija orbitoje vasaros antroje pusėje ir dangaus kūnų skaičiumi erdvėje, į kurią žvelgiama“, – astronominį mitą demaskuoja V. Vansevičius. Pašnekovo teigimu, tiesiog susidaro kontrastas su labai šviesiomis pirmųjų vasaros mėnesių naktimis: efektyvus dangaus stebėjimo laikas prailgėja, palyginti su birželiu ar liepa.
Naktis birželį ir pirmąją liepos pusę galima vadinti baltosiomis – jos menkai tinkamos astronomijai, visiškai sutemę tėra apie dvi valandas. Rugpjūtį sulaukiama pirmųjų šiek tiek ilgesnių, tikrai tamsių naktų. Šis vasaros mėnuo – tinkamiausias metas Lietuvoje žiūrėti į žvaigždes. Daugelis, sako V. Vansevičius, ir įsimyli dangų rugpjūtį, o rugsėjį jau šaltoka, mėgėjų nedaug.
„Teoriškai dangų stebėti, žinoma, geriausia žiemą, tačiau 12 valandų kiurksoti prie teleskopo net profesionalams nusibosta“, – pripažįsta pašnekovas. Šilta apranga ir karšta arbata tada – būtini.
Išdavė, ką dangus atskleidžia liepą
Pasak pašnekovo, naktiniame liepos danguje netrukus po saulėlydžio virš vakarų horizonto galima išvysti Jupiterį, kuris nusileidžia prieš vidurnaktį. Vakarais virš pietvakarių horizonto raudonai spindi Marsas, nusileidžiantis valanda po vidurnakčio, o jį seka Saturnas, nusileidžiantis antrą valandą nakties. Liepos 14 d. Marsą, o liepos 16 d. Saturną aplankys priešpilnis Mėnulis.
„Liepos 4 d., 17 val., Žemė, beje, praskriejo labiausiai nuo Saulės nutolusį savo orbitos tašką (afelį) – jame žydroji planeta būna 5 proc. toliau nuo Saulės nei arčiausiame orbitos taške (perihelyje) sausio pradžioje“, – įdomesnius astronominius liepos reiškinius vardija V. Vansevičius.
Vilniaus observatorija uždaryta
Vienintelį natūralų Žemės palydovą Mėnulį galima stebėti ir Vilniuje, tačiau ką nors ne tokio ryškaus įžiūrėti sudėtinga – teks ieškoti mažiau šviesa užteršto dangaus užmiestyje.
„Naktys, nušviestos Mėnulio pilnaties, nors dvelkia pamėkliška romantika, visai netinkamos kitiems dangaus kūnams stebėti. Juos įžiūrėti bus taip pat sunku kaip Vilniaus centre naktį be Mėnulio“, – lygina V. Vansevičius.
„Vilniaus observatorija, esanti M. K. Čiurlionio g. 29, prieš trejus metus uždaryta kapitaliniam remontui, mat pastatų būklė buvo kritiška. Po remonto observatorija bus prieinama visuomenei, kaip ir anksčiau“, – sako profesorius.
Kada tai įvyks, visgi neaišku, mat pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą, renovacija labai brangi. Pro ten stovinčius 30 cm skersmens teleskopus net ir Vilniuje žmonėms daug ką galima parodyti.
Anot V. Vansevičiaus, pačios geriausios vietos nakties dangui stebėti reiktų ieškoti aukštuose kalnuose, kur reta atmosfera mažiau iškraipo šviesą, pasiekiančią Žemę iš kosmoso gelmių. Lietuvoje dangų stebėti galima ant gretimų kalvų stūksančiuose Lietuvos etnokosmologijos muziejuje arba Molėtų astronomijos observatorijoje. Laisvesnis teleskopas, prieinamas žmonėms, – etnokosmologijos muziejuje.
„Observatorijoje giedrą naktį visas laikas užimtas, o pas Kakarą (dr. Gunaras Kakaras – Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius – LRT.lt) irgi labai gerai – turi du puikius 40 cm ir 80 cm skersmens teleskopus“, – kur rasti profesionalios astronominės technikos, įvardija V. Vansevičius.
Pradedančiajam užteks 15 cm skersmens teleskopo
Mėgėjiškos optinės technikos pasirinkimas priklauso nuo astronomijos pamėgimo lygio. Kai kurie Astronomijos observatorijos vedėjo studentai turi 20–25 cm skersmens teleskopus. Pasaulyje esama ir metro skersmens mėgėjiškų teleskopų, o didžiausi, turimi „gerųjų“ mėgėjų Lietuvoje, – 40–50 cm.
„Pradedančiajam užteks ir kokybiško 15 cm skersmens teleskopo: pro jį be problemų įžvelgsite ne tik Saturno žiedus, bet gana detaliai matysite ir giliojo dangaus objektus – žvaigždžių spiečius, ūkus, galaktikas“, – teigia V. Vansevičius.
Specialūs refraktoriaus tipo teleskopai su filtrais yra tinkami stebėti Saulei, bet 15 cm refraktorius kainuos daug kartų brangiau nei to paties skersmens reflektorius. Dėl to pašnekovas siūlo rinktis reflektoriaus tipo teleskopą.
Didžiausios Baltijos šalyse bendrovės IDD, tiekiančios astronomijos optiką, direktoriaus Daliaus Aleksandravičiaus teigimu, pagrindinis teleskopo parametras, į kurį reikia atkreipti dėmesį renkantis dangaus stebėjimo įrankį, – skersmuo. Nuo jo priklauso, ką galėsime kiekvienu teleskopu pamatyti – kuo skersmuo didesnis, tuo tamsesnius objektus danguje įmanoma įžiūrėti.
„Skiriami du pagrindiniai teleskopų tipai – veidrodiniai, vadinami reflektoriais, ir lęšiniai, vadinami refraktoriais“, – technines subtilybes detalizuoja D. Aleksandravičius.
Jų, pasak pašnekovo, tiesiogiai pagal skersmenį lyginti negalima, nes to paties skersmens skirtingų tipų teleskopai surinks skirtingą kiekį šviesos. Norint gana paviršutiniškai pažvelgti į dangų, pažiūrėti, ką reiškia erdvę tyrinėti pro teleskopą, pasirenkamas 7–10 cm skersmens instrumentas. Giliajam dangui žvalgyti prireiks 13 cm ir didesnio skersmens teleskopo, galaktikų, ūkų detalėms atskirti – nuo 20 cm.
Tik pažvelgti į dangų – 150–500 eurų
„Investicijos priklauso nuo žmonių lūkesčių. Mėnuliui tyrinėti pakaks išleisti 150–200 eurų, giliojo dangaus objektų aiškiai neįžvelgsite be 300 eurų. Kompiuterizuoti teleskopai, pagal koordinates randantys objektus ir sekantys juos Žemei sukantis aplink savo ašį, atsieis nuo 400 eurų“, – kainų diapazoną brėžia D. Aleksandravičius.
Ieškant mobilaus sprendimo pasirenkami mažesnio skersmens refraktoriai, giliam dangui už prieinamą kainą stebėti siūloma rinktis reflektorius.
Lęšinius teleskopus, suteikiančius geresnį vaizdą, pagaminti brangiau – kiekvienas tokio teleskopo skersmens centimetras kainuoja maždaug dukart daugiau nei veidrodinio teleskopo. Yra ir trečia kategorija – katadioptriniai teleskopai – refraktoriaus ir reflektoriaus gerųjų savybių jungtis, pašalinanti kiekvieno trūkumus.
„Patariame gerai suvokti savo lūkesčius, mat čia nebus kaip su internetu – jei puslapio nekrauna, kiek palauksi ir užkraus. Jeigu teleskopo skersmens trūksta, gali keisti okuliarus, filtrus, nieko nepadarysi – gamtos neapgausi“, – konstatuoja IDD direktorius.
Nuotrauką sugadinti gali praskridęs lėktuvas
Norintieji matytus vaizdus užfiksuoti, pasidalinti su kitais, neria į astrofotografiją. Šis užsiėmimas, sako D. Aleksandravičius – ne tik pinigų, bet ir laiko investicija. Nepakanka fotografijai skirti 1–2 valandas. Visą naktį daromos fotografijos sesijos, kurių kiekviena trunka iki pusvalandžio.
Po to nuotraukos, siekiant išgauti geresnį rezultatą, sujungiamos, kad būtų eliminuotas optinis triukšmas, klaidos. Nuotrauką sugadinti gali tiesiog praskridęs lėktuvas.
„Astrofotografijos pagrindas – ne pats teleskopas, o kompiuterizuotas stovas, tiksliai kompensuojantis Žemės sukimąsi, mat fotografuojant stacionariu prietaisu, be kompensuojančio mechanizmo, jau po 20 sekundžių trunkančio išlaikymo žvaigždės atrodys kaip brūkšneliai, ne taškeliai“, – kalba D. Aleksandravičius.
Kuo tiksliau veikia stovas, ant kurio montuojamas teleskopas, tuo geresnės nuotraukos. Vaizdo fiksavimui galima naudoti ir įprastą veidrodinį fotoaparatą, tačiau jie iš esmės skirti fotografuoti dieną. Naktinei fotografijai paprastą fotoaparatą reikės modifikuoti arba teks įsigyti ir specialią fiksavimo įrangą, pritaikytą fotografuoti naktį.
„Įranga kokybiškai astrofotografijai prasideda nuo 1000 eurų“, – stambią sumą įvardija pašnekovas.
