Viena technologinė naujovė – virtuali realybė, kuri leis bent jau „neakivaizdžiai“ nukeliauti į Marsą. Virtualūs akiniai, sujungti su sistema, rodančia Marso vaizdus, gali būti ir įdomi pramoga, ir puiki astronautų mokymo priemonė.
Vienas iš Mėnulyje vaikščiojusių astronautų Buzzas Aldrinas pranešime pabrėžė, kad naujasis JAV prezidentas gali įsirašyti į istorijos vadovėlius, tvirtai nukreipdamas šalį Marso link. Kitaip sakant, skirdamas pakankamai dėmesio ir finansavimo žmonių kelionės į Marsą programai. Panašiai, kaip prezidentas Richardas Nixonas įsiminė dėl žmonių išsilaipinimo Mėnulyje.
B.Aldrino manymu, sėkmingai misijai reikės ir bazių Mėnulio orbitoje, ir skrydžių į Marso palydovus Fobą bei Deimą, ir reguliarių skrydžių į Marsą tinklo sukūrimo, kuris leistų į Raudonąją planetą nugabenti tyrimų bazės dalis, kurias astronautai tik sumontuotų į vieną.
Kelionei pasiruošti reikia įvairių dalykų, vienas jų – nuspręsti, kur nusileis pirmieji astronautai.
Nusileidimo vietos paieškai jau naudojamas Marso apžvalgos zondas „Mars Reconnaissance Orbiter“, bet siūloma sukurti ir naujos kartos orbitinį Marso zondą. Viena iš zondo užduočių būtų rasti vietas, kuriose būtų pakankamai vandens ledo, iš kurio astronautai galėtų gamintis vandenį, vandenilį ir deguonį; vien iš atmosferos sukondensuoti pakankamai vandens nebūtų įmanoma.
Taip pat astronautai turėtų nusileisti teritorijoje, kur galėtų vykdyti įdomius ir įvairius mokslinius eksperimentus. Vienas galimas eksperimentas – gyvybės paieškos. Nors egzistuojantys planetų apsaugos nuo biologinės taršos protokolai neleistų žmonėms net artintis prie vietų, kur Marse galėtų egzistuoti gyvybė, atsiranda vis daugiau mokslininkų, teigiančių, kad toks požiūris pernelyg apriboja.
Tiesiog gyvybę aptikti gali būti labai sudėtinga ir vien autonominiams zondams patikėti šio darbo neverta. Pavojus, kad žmonės užterš Marsą žemiška gyvybe, nėra toks didelis, kad dėl jo atsisakytume realios galimybės atrasti marsietišką.
Neseniai paskelbti „SpaceX“ planai nuskristi į Marsą sukėlė ir teisinių ginčų. Tokios ir panašios misijos turi nepažeisti dar 1967-aisiais pasirašytos Tolimojo kosmoso sutarties („Outer Space Treaty“). Remiantis ja, kosminiai tyrimai negali būti naudojami kariniais tikslais, taip pat už Žemės ribų esanti teritorija negali priklausyti jokiai valstybei.
Už „SpaceX“ skrydį ir jo padarinius, kaip sutarties šalis, būtų atsakingos JAV. Taigi „SpaceX“ savo planus derina su JAV Federaline aviacijos agentūra. Tikimasi, kad problemų nekils, tačiau ateityje, kai žmonių veikla kosmose plėsis, gali būti visokių netikėtumų ir teisinių kliūčių, kurioms jau dabar reikia ruoštis.
