Charono paviršių fotografavo zondo kamera „Lorri“ („Long-
Range Reconnaissance Imager“), zondui 2015-ųjų liepą praskrendant
pro palydovą 78 700 km atstumu.
Detaliose nuotraukose matyti „plėštinių“ tektoninių
sprūdžių sistema ties Charono ekvatoriumi.
Tie sprūdžiai ir įtrūkimai tęsiasi mažiausiai 1 800 km ir
vietomis plyšių gylis siekia 7,5 kilometro. NASA tai siūlo
palyginti su Didžiuoju kanjonu, kurio ilgis yra 446 km, o gylis –
1,6 kilometro.
Plyšiai Charono paviršiuje yra ilgiausi kada nors matyti Saulės
sistemoje, nurodė NASA.
Charono išorinį sluoksnį šiandien sudaro daugiausia vandens
ledas. Bet prieš milijonus metų, kai Charonas buvo jaunas, tą
sluoksnį šildė „karštis, kuris skyrėsi skylant radioaktyviems
elementams, taip pat ir paties Charono vidinis formavimosi
karštis“, mano mokslininkai.
Šis palydovas galėjo būti pakankamai šiltas, kad vandens ledas
po žeme ištirptų ir suformuotų požeminį vandenyną.
„Tačiau Charonui su laiku vėstant, šis vandenynas būtų
užšalęs ir plėtęsis (kaip nutinka vandeniui šąlant į ledą),
pakėlęs išorinius palydovo sluoksnius ir suformavęs tuos
didžiulius plyšius, kuriuos matome šiandien“, – nurodė NASA.
Plutonas, nykštukinė planeta Saulės sistemos pakraštyje, už
5,8 mlrd. km nuo Saulės, turi penkis palydovus. Charonas, kurio
skersmuo yra maždaug perpus mažesnis už Plutono skersmenį, yra
didžiausias iš jų.
Kituose planetų palydovuose, esančiuose arčiau Saulės, vis dar
yra skystų požeminių vandenynų.
Mokslininkai mano, kad vandenynai Jupiterio palydovuose Europoje
ir Ganimede, ir Saturno palydove Encelade yra geriausios vietos
Saulės sistemoje ieškoti mikrobinių gyvybės formų.
Prielaidą, kad Encelade yra užšalęs vandenynas, mokslininkai
pirmąkart iškėlė 2005 metais, kai netoli šio palydovo pietinio
ašigalio buvo aptikta ledo geizerių.
Po daugelio metų stebėjimų pernai NASA pranešė, kad Encelade
tikrai yra požeminis vandenynas. Šis pranešimas dar labiau
paskatino nežinomų gyvybės formų mūsų Saulės sistemoje
paieškas.
