Žmonija pasmerkta nuolatiniam ieškojimui

Su galingiausiais teleskopais už 13,3 milijardo šviesmečių pastebėta tolimiausia galaktika. Tai reiškia, kad mes stebime 13,3 milijardų metų praeitį – tiek laiko reikėjo, kad tos galaktikos šviesa mus pasiektų, nes šviesmetis yra toks atstumas, kurį šviesa nulekia per metus.

Žinoma, kada kalbame apie 13,3 milijardo metų ir 13,3 milijardo šviesmečių, nei vieno, nei kito įsivaizduoti negalime. Bet iš patirties žinome, kad didelius matmenis galime proporcingai sumažinti, taip sumažintu masteliu atliekami įvairūs pastatų ar teritorijų projektai, taip sudaromi didesnio ar mažesnio mastelio žemėlapiai.

Pasinaudokime ir mes šiuo metodu. Tuos grandiozinius Visatos parametrus sumažinkime 13,3 milijardų kartų. Padalijame, sumažiname ir gauname, kad 13,3 milijardų metų pavirto į vienus metus, o 13,3 milijardų šviesmečių pavirto į vieną šviesmetį.

Viskas taip paprasta, dabar lengvai galime įsivaizduoti vienus metus ir vieną šviesmetį. Neapsigaukime.

Įsivaizduoti ir pajausti vienus metus tikrai lengva ir paprasta. Visai kitas reikalas su vienu šviesmečiu. Tai, kaip minėjome, bus atstumas, kuri šviesa nulekia per metus, kas sekundę nulėkdama apie 300 tūkstančių kilometrų. Ar jūs sugebate įsivaizduoti tuos 300 tūkstančių kilometrų? Aš nesugebu, tik žinau, kad tai atstumas, artimas nuotoliui iki Mėnulio.

Bet mes kalbame tik apie vienos sekundės šviesos nulėktą kelią. Tuo tarpu to šviesos spindulio laukia visų žemiškų metų kelionė, kad įveiktų tą šviesmečio atstumą. O metuose – 31 milijonas sekundžių. Dabar tikslų šviesos greitį per sekundę dauginame iš sekundžių skaičiaus metuose ir gauname 9,46 tūkstančius milijardų kilometrų. Jokio genijaus vaizduotė aprėpti ir įsivaizduoti tokio atstumo negali!

Štai dabar, be jokių abejonių, galima tvirtinti, kad Visatos erdvė yra beprotiškai erdvesnė už Visatos egzistavimo laiką!

Kiekvieną giedrą naktį mes matome iš kelių, keliolikos ar keliasdešimt tūkstančių metų praeities mums šviečiančias žvaigždes. Mes tarsi esame ant aukšto dabarties kalno, o šlaitai žemyn nutįsta į praeities gelmes. Na, o tos praeities nuotoliai šviesmečiais matuojami mūsų vaizduotei yra absoliučiai nepavaldūs.

Kelionės į žvaigždes

Bet gal jie pasiekiami mūsų kosminiams aparatams, kurie jau aplankė visas Saulės sistemos planetas? Regis, dar truputis ir galėsime keliauti link artimiausių Saulei žvaigždžių. Deja, tas truputis jokiai mūsų kosminei technikai yra neįveikiamas.

Užtenka paprastų skaičių. Šiandienos mūsų kosminius aparatus pagreitinus didžiųjų planetų Jupiterio ir Saturno traukos laukais, galėtume pasiekti keturiasdešimt kelių kilometrų per sekundę greitį. Toliau, iki artimiausios Saulei už 4,2 šviesmečio esančios žvaigždės Kentauro Proksimos, iš inercijos skristume apie 30 tūkstančių metų. Bet jeigu mes norėtume surasti planetas bent kiek panašias į Žemę, mums tektų keliauti iki 100 šviesmečių, ir kelionė prailgtų iki 750 tūkstančių metų.

Išvada vienareikšmiška – tai nerealu.

Išeitis viena – didinti greitį. Literatūroje detaliai išnagrinėti galingesni varikliai, tiksliau efektyvesni degalai. Tai būtų atominis, branduolinis ar pats efektyviausias antimedžiagos anihiliacijos kuras.

Nenagrinėsime skaičiais ir formulėmis tokių raketų, variklių, greičių ir kelionių trukmių. Mums užtenka vienos išvados – jeigu norime klajoti po mūsų Galaktiką geriausiais įsivaizduojamais kosminiais laivais (net peržengiant šiandieninės fizikos galimybes), neišvengiamai prieiname prie išvados, kad tokių kelionių laikas truktų šimtus, tūkstančius ir daugiau metų.

Tokiu atveju kosminis laivas tampa kosmine Žemės keliautojų kolonija, kurią, sociologų nuomone, turėtų sudaryti iki dviejų tūkstančių narių.

Kelių ar keliolika šimtų metų truksiančioje kelionėje vyks kartų kaita. Pabandykime įsivaizduoti, o gal reikėtų sakyti, kad nesugebėtume įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti kosminis superlaivas, kuris turėtų aprūpinti 2000 narių koloniją maistu, gyvenimo sąlygomis, laisvalaikiu, sportu, medicina, vaikų auklėjimu, pedagogika, intelektine, kultūrine ir etine tradicijomis, besikeičiančių kartų kvalifikacijos tobulinimu ir socialine kolonijos santvarka. Maža to, kolonistai turėtų gabenti su savimi pradinę techniką, technologijas, informacinį mokslo, kultūros, medicinos potencialą, kad naujoje vietoje galėtų kuo sėkmingiau atkartoti motininės planetos gyvensenos startą ir progresyvią raidą.

Nėra prasmės vertinti, kokią vietą tame superlaive užims raketiniai degalai, varikliai, dirbtinės gravitacijos įranga, apsauga nuo kenksmingo Visatos spinduliavimo, nuo atsitiktiniu susidūrimų. Tuo labiau neverta net kalbėti apie tokio superlaivo statybą ir  jo kainą. Visa tai – šiandienos mastais neįsivaizduojamos galimybės Žemės civilizacijai, kuriai negailestingai grasina demografinis žmonijos augimas, maisto stygius, užterštumas, klimato šiltėjimas ir daugybė socialinių bei politinių problemų.

O gal kitos kosminės civilizacijos (KC) atsiranda kur kas geresnėje situacijoje ir tikrai gali pastatyti tokius superkosminius laivus?

Pažiūrėkime, kaip iš viso gali atrodyti tokia kosminio superlaivo kelionė. Neužmiršę kosminės erdvės erdvumo, nepaisant variklių galingumo ir degalų efektyvumo, toks laivas keliauja tik į vieną pusę su kolonijos kartų kaita. Kelionės tikslas ir  stotelės gali būti tik tinkamos planetos, panašios savo fizinėmis sąlygomis į motininę planetą, iš kurios jie iškeliavo. Suradus tokią planetą, pirmiausia kyla klausimas, ar ji neužimta, gal jau apgyvendinta. Jeigu sąlygų įsikurti nėra, tenka keliauti toliau. Vienaip ar kitaip, keliautojų tikslas tik vienas – rasti tinkamą planetą ir ten įsikurti. Naujoje vietoje įsikurtų kažkelinta išskridusios kolonijos karta. Keliauti atgal nebūtų jokios prasmės.

Jie nesugrįš. Norisi paklausti banaliai ir tiesmukai: kokia nauda išlydinčiai civilizacijai? Koks tikslas motininės planetos civilizacijai organizuoti, pastatyti, įrengti, aprūpinti ir išsiųsti į nežinomą kelionę kelis šimtus ar kelis tūkstančius savo visuomenės narių? Tai bus tik nuostoliai, nesuteikiantys jokios naudos tai civilizacijai. Po kelių šimtų metų gauta žinutė, kad nuskridom, nusileidom, apsigyvenom, neturės jokios reikšmės išsiuntusiai civilizacijai. Juk kosminio superlaivo gamybai išnaudoti ištekliai paleidžiami vėjais. Jokia vidinė motininės civilizacijos problema neišsprendžiama. Nebent žinant civilizacijos susinaikinimo neišvengiamumą, išskrendanti kolonija turi teorinį šansą suklestėti kitoje vietoje ir pratęsti motininės civilizacijos egzistavimą.

Žinoma, teoriškai galėtume tai pavadinti stipriausiu kosminio humanizmo aktu, siekiančiu pratęsti protaujančių būtybių egzistavimą, bet, be gražiai skambančių žodžių, gilesnių argumentų nerandu.

Šia pesimistine gaida būtų galima užbaigti neprasidėjusių kosminių civilizacijų klajones ir dar kartą sustiprinti kosminį tylos paradoksą. Tačiau yra dar viena optimizmą teikianti galimybė. Ne veltui mokslo pasaulyje tęsiasi diskusijos apie dirbtinį intelektą.

Tada mūsų superlaivas labai smarkiai sumažėtų, viskas būtų skiriama degalams ir greičiui, o įgulą sudarytų tik keli intelektualūs robotai, nereikalaujantys nei maisto, nei poilsio. Pagaliau pats kosminis superlaivas galėtų būti kaip mąstanti būtybė, kuri galėtų palaikyti nuolatinį ryšį su motinine civilizacija, tyrinėti visas sutinkamas planetines žvaigždžių sistemas, pulsarus, supernovas, juodąsias bedugnes ir kitus pakeliui aptiktus kosminius objektus.

Tiesa, tokiame laive turėtų būti ir keli mobilūs labai protingi robotai, kurie galėtų bendrauti su atrastomis kitomis kosminėmis civilizacijomis. Išžvalgę ir atradę gyventi tinkamas planetas, tokie žvalgai praneštų savo civilizaciją, kuri, įvertinusi rastos planetos fizines sąlygas ir atstumą iki jos, jau ramiai galėtų spręsti, ar verta ją kolonizuoti ir ruošti kelionei laivą su gyvais kolonistais. Jeigu, žinoma, motininė civilizacija dar egzistuoja, nes bus praėję šimtai tūkstančių metų...

Tiesa, yra dar viena teorinė kosmines keliones pateisinanti aplinkybė – anabiozė. Visa savanorių kolonistų įgula, atsisveikinusi visiems laikams su artimaisiais ir su gimtąja planeta, gula į anabiozės kapsules neribotam laikui, tiksliau tol, kol laivas, valdomas dirbtinio intelekto, pasieks numatytą kelionės tikslą – tinkamą ir neapgyventą planetą.

Skirtumas didelis. Superlaivas būtų daug mažesnis, paprastesnis, nereikėtų  užtikrinti visų gyvenimo sąlygų. Reikėtų tik griežtai išlaikyti anabiozės sąlygas ir kolonijai įkurti reikalingų išteklių. Tiesa, ir savanorių motyvai būtų labai stiprūs – kiek šimtmečių ar tūkstantmečių užsitęstų kelionė, tikslą pasiektų tie patys kolonistai, regis, tik vakar į anabiozės kapsules atsigulę ir štai malonių bendrakeleivių robotų žadinami pamatyti naują pasaulį ir pradėti naujos civilizacijos kūrimą. Nuotykio, azarto, naujo gyvenimo siekio akstinas būtų milžiniškas.

Kaip gražiai aš čia užliūliavau skaitytoją, bet pats, deja, nematau abejonių nekeliančių argumentų, pagrindžiančių  tokių kosminių kelionių galimumą ir tokių kolonijų kūrimą. Per daug prielaidų sukrovėme – prielaidą ant prielaidos. Tačiau svetimo kosminio laivo pasirodymo tikimybė Saulės sistemoje išlieka.

Tuo tarpu mokslinėje fantastinėje literatūroje tarpžvaigždinės kelionės neišvengiamai būtinos ir galimos. Užtenka įjungti mums dar nežinomas laivo energetines sistemas, ir kosminis laivas pasineria į nulinę erdvę, kurioje negalioja nei atstumai, nei laikas. Antru mygtuko paspaudimu keliautojų laivas išneria už tūkstančių ar milijonų šviesmečių prie reikiamos žvaigždės ar planetos. Bepigu tada kurti kosmines kolonijas ar kelias KC suvienyti į kosmines imperijas. Žinoma, ir tada yra bėdų, tenka susidurti su kosminiais agresoriais ir neišvengiamai įsitraukti į kosminius karus su naikinančiais anihiliaciniais ginklais.

Deja, šiandieninė fizika mūsų paguosti galimais ateities atradimais negali. Iš mūsų erdvės į nulinę ar dar kokią poerdvę patekti nėra jokių šansų. Vienintelė galimybė – didinti superlaivų greitį, artėjant prie šviesos greičio. Vieninteliai realūs mokslo siūlomi degalai būtų antimedžiaga, jos jungimasis su medžiaga anihiliacijos proceso metu išlaisvinant milžiniškus energijos kiekius. Bet ir vėl du nenugalimi barjerai – pasigaminti antimedžiagos vis tiek reikėtų labai daug, kas mums atrodo visiškai neįmanoma, fizikos mokslas net teoriškai tokio proceso nesugeba prognozuoti. Negana to, jeigu ir sugebėtume pasigaminti, neturėtume kur talpinti – antimedžiaga reaguotų su bet kokios medžiagos indu. Vienintelė išeitis – indo vidines sieneles padengti galingu magnetiniu lauku. Deja, tai tik teorinė galimybė.

Tai gal ši antra pesimizmo dozė patvirtina, kad kosminės tylos paradoksą išsprendėme? Neskubėkime, sugrįžkime į Žemę.

Kiekvienas jaunas žmogus skęsta informacinėje jūroje apie savo ateities galimybes – tėvai, broliai, seserys, draugai, pažįstami, knygos, internetas, enciklopedijos – tai vis informacija apie jauno žmogaus galimybę rinktis, kokiu gyvenimo keliu pasukti, kuo tapti, kokiomis vertybėmis vadovautis.

Tuo tarpu Žemės civilizacija yra absoliučiame vakuume apie savo ateitis galimybes. Matuojant ateitį kosminiais laiko mastais, prisiminti ir pasimokyti iš lokalių Žemės civilizacijų suklestėjimų ir nuopuolių ar visiškų degradavimų negalima, nes buvusiose patirtyse nebuvo tų kokybiškai naujų globalėjančios civilizacijos visą planetą apimančių vystymosi faktorių, tendencijų ir pasekmių.

Pasirinkime santūresnį vidurkį – kiekviena KC savo raidos kelyje susiduria su krizinėmis situacijomis, jas įveikia arba degraduoja. Krizių įvairovė didelė, grėsmingesnės ar mažiau pavojingos, priklauso ir nuo skirtingų KC ir nuo jų vystymosi kelių.

Kokia tad būtų prabanga Žemės civilizacijai turėti informaciją apie kitų kosminių civilizacijų, vadinkime jas egzocivilizacijomis (išorinės civilizacijos), nueitą kelią, apie jų raidos kelyje iškilusias grėsmes, apie vairavimo techniką tas grėsmes apeinant ar apie neišvengiamą tos ar kitos planetinės civilizacijos degradavimą ir pražūtį.

Jeigu mes turėtume maksimaliai gausią daugelio kitų egzocivilizacijų tokio pobūdžio informaciją, mes, globali Žemės civilizacija, kaip tas atskiras žmogutis, skęstantis informacijos jūroje apie savo ateities galimybes, turėtume galimybę rinktis  arba dėti pasirinkimo pastangas, arba turėtume galimybę sužinoti, kad pasirinkimo jau nėra – patekome ant tokių vystymosi bėgių, kur priekyje nei iešmų, nei sankryžų nebėra ir stabdžiai jau sudilę – neišvengiamai riedėsime iki galo, iki baigties, bet ir tada mes bent jau žinotume, kiek toli dar nulėks mūsų civilizacijos traukinys, kokias triumfo arkas jis dar pasieks ir kokia neišvengiama pabaiga jo laukia... Bet ir tada dar bus vilties – o gal priekyje  yra iešmininkų, kuriais galime pasitikėti?

Tikėtina, kad skirtingos egzocivilizacijos per tuos beveik keturiolika milijardų Visatos egzistavimo metų bus stichiškai ar sąmoningai išbandžiusios daugelį raidos kelių ir klystkelių, vienos nugrimzdusios į nebūtį, o kitos savo kelyje sugebėjusios apeiti pragaištingas smegduobes ir pasiekti maksimalias individų ir visuomenių aukštumas.

Kontaktuose su kitomis egzocivilizacijomis absoliučia didžiausia vertybe tampa informacija apie jų raidos kelią, kitaip sakant, kuo detalesnės tų civilizacijų vystymosi istorijos. Tokia informacija bus daug vertingesnė už patį kontaktą, susitikimus fanfaroms gaudžiant, sakant kalbas su telepatiniu vertimu. Tokių vertybių gavimas kosminių civilizacijų dvišaliuose ar vienašaliuose kontaktuose neturėtų jokių Kosminės teisės apribojimų.

Tokios informacijos paėmimas, informacijos savininkei nežinant, mūsų vertybių skalėje vogimo aktu vadintinas, iš tiesų niekam skriaudos nepadarytų (o ką tie NSO čia Žemėje beveikia?). Tai net būtų galima pavadinti svarbiausiu kosminių civilizacijų bendravimo tikslu – brangiausios vertybės, kitos civilizacijos kuo detalesnės raidos kelio informacijos gavimas. Ir kartu tai būtų pigiausia vertybė ją atiduodant. Netekti jos neįmanoma – gaunant galima pripildyti aruodus, bet atiduodant negali išsemti savojo aruodo.

Daugelio egzocivilizacijų nueiti evoliucijos ir vystymosi keliai, klystkeliai, degradacijos ir žūtys, sudėti į vieną duomenų bazę, tampa egzocivilizacijų genealoginiu medžiu. Tokio genealoginio medžio vertybė – neįkainojama. Šitokią vertybę turinti civilizacija, analizuodama genealoginio medžio šakų šakojimosi variantus, pasirinkdama sau tinkamą raidos kelią, įgyja realų šansą sąmoningai keisdama vystymosi strategiją pasiekti atskirų protaujančių individų ir planetinės (o gal žvaigždinės ar net galaktinės?) civilizacijos maksimalias dvasines, socialines ir fizines (jeigu jos dar reikalingos?) aukštumas – pasiekti gyvybės ir proto išsivystymo ribas Visatoje.

Iš šių teiginių išsirutulioja natūrali išvada: pasiekusi pakankamą globalios civilizacijos išsivystymo lygį, tokia civilizacija, nepaisydama pavojų ir grėsmės (tai, kas dažnai propaguojama mūsų pseudomeninių filmų siužetuose ir atskirų mokslininkų pasisakymuose), skirdama maksimalias energetines, technines, o gal ir kitas, mums visai nežinomas pastangas, stengtųsi užmegzti kontaktus su kuo didesniu skaičiumi kitų egzocivilizacijų, kad gautų iš jų informaciją apie nueitą evoliucinį ar revoliucinį raidos kelią.

Viskas skamba gana įtikinamai. Bet, deja, yra ir daug bet...

Gauti tokią informaciją būtų labai naudinga. Bet kokie motyvai skatintų statyti milžiniškus energetinius įrenginius, kad visomis kryptimis, siekiant maksimalių nuotolių, būtų galima transliuoti savo raidos istoriją?

Ar užtektų laiko atskirai KC, pasiekusiai techninį išsivystymo lygį, susiduriant su vis naujomis krizinėmis situacijomis, priimti tiek daug kitų egzocivilizacijų transliuojamų savo raidos istorijų, kad susidarytų bent jau kosminio genealoginio medžio viena ar kita šaka, padedanti tai KC spręsti savo raidos dilemas?

Šie du klausimai, deja, skandina paskutinius optimizmo likučius kosminio bendravimo lūkesčiuose. Tiesa, visi anksčiau išdėstyti samprotavimai remiasi mūsų žemiška logika ir patirtimi. Tokių samprotavimų priskirti skirtingoms egzocivilizacijoms tikrai negalima, bet tai mus menkai paguodžia, nes vėl stovime ties didingu kosminės nežinomybės okeanu.

Tačiau nežinomybė visada buvo ieškojimų, vilčių, prognozių, mokslinių siekių kelrodis. Esu tikras, kad kosmosas mums dar pateiks pačių netikėčiausių Visatos gyvybės ir proto įrodymų.

Esame pasmerkti nesibaigiančiam ieškojimui, nes niekada nebus įrodyta, kad Visatoje esame vieni.