Manoma, kad Mėnulis susiformavo Marso planetos dydžio objektui susidūrus su protožeme maždaug prieš 4,5 milijardo metų ir ištaškius medžiagą į diską, iš kurio galiausiai susidarė mūsų planetos palydovas. Tik yra viena problema: diskas turėjo būti daugiau ar mažiau sulygiuotas su Žemės pusiauju, kaip Saturno žiedai. Tad kodėl dabar Mėnulio orbita nukrypusi 5 laipsniais?
Mokslininkai sugalvojo įvairiausių šį nuokrypį aiškinančių teorijų, bet nė viena jų nėra visiškai įtikinama, sako Robin Canup iš Pietvakarinio tyrimų instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje. „Jose pasitelkiami santykinai sudėtingi procesai ir gan riboti nežinomų parametrų rinkiniai.“
Kavehas Pahlevanas ir Alessandro Morbidellis iš Prancūzijos Rivjeros universiteto Nicoje teigia turintys geresnę idėją. „Atlikome labai paprastą eksperimentą, tardami, kad Mėnulį suformavęs smūgis buvo ne paskutinis – aplink būta ir kitų kūnų“, – dėsto K.Pahlevanas.
Jie atliko tūkstančius Žemės ir Mėnulio poros simuliacijų iš karto po susiformavimo, kai po Saulės sistemą tebeklaidžiojo protoplanetos. Per dešimtis milijonų metų šios protoplanetos būtų vis praskridusios pro šią porą. Kartkartėmis jos praskriedavo pakankamai arti, kad prieš susidurdamos su Žeme, gravitaciškai timptelėtų mėnulį nuo pusiaujo plokštumos.
Rezultatai rodo, jog būtų užtekę vos kelių susidūrimų su maždaug Mėnulio masės ar kiek mažesnėmis protoplanetomis, kad palydovo orbita būtų pakrypusi tokiu kampu, kokį regime dabar. „Ryškiausią poveikį padarė vos keli artimiausi susitikimai, – pažymi K.Pahlevanas. – Čia yra atsitiktinumo elementas.“
Reti užtemimai
Šis atsitiktinumo elementas reiškia, kad mėnulis visai galėjo likti savo pradinėje padėtyje. Jei tai būtų nutikę, jo orbita du kartus per mėnesį sutaptų su Saule ir Žeme, tad galėtume mėgautis reguliariais Saulės ir Mėnulio užtemimais. Dėl esamo nuokrypio šie užtemimai daug retesni, nes Mėnulis plokštumoje tarp Žemės ir Saulės atsiduria tik porą kartų per metus.
„Jau ir anksčiau įtarėme, kad tokie susidūrimai vyko“, – sako R.Canup. Planetai formuojantis, tokie brangieji metalai, kaip auksas ir platina, būtų nugrimzdę į Žemės branduolį ir paviršiuje praktiškai nieko nebūtų likę. Tačiau šių metalų yra gana daug. Taigi čia jie turėjo atsirasti jau po Žemės susiformavimo – atnešti tų pačių protoplanetų, kurios, K.Pahlevano ir A.Morbidellio teigimu, pakreipė mėnulio orbitą.
„Dar yra neaiškių vietų, tačiau, žiūrint bendrai, manau, tai labai tikėtina hipotezė ir ją galima patikrinti“, – svarsto R.Canup.
Šios pasmerktos kosmoso uolos padarė įtaką tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. „Jei nebūtų šios vėlyvosios akrecijos, vyktų dažni užtemimai, bet neturėtume tauriųjų metalų“, – sako K.Pahlevanas. Kadangi tiek užtemimai, tiek taurieji metalai vaidino tokį svarbų vaidmenį ankstyvųjų civilizacijų kultūroje, galime tik spekuliuoti, kaip keletas nuo kurso nukrypusių uolų galėjo pakeisti mūsų istorijos tėkmę.
