Numatyti, kada bus matomas žvaigždės kolapsas, jiems pavyko dėl to, kad astronomai šią supernovą jau stebėjo ir užfiksavo pernai. Jai net suteiktas pavadinimas – Refsdalo supernova.
Taip ji pavadinta Norvegijos astrofiziko Sjuro Refsdalo garbei, kuris 1964-aisiais pirmasis pasiūlė Visatos plėtimąsi matuoti pasinaudojant gravitacinio lęšiavimo principu, fiksuojant pavėluotai Žemę pasiekiančius supernovos vaizdus. Tinkamo stebėjimų objekto astronomai ieškojo net pusšimtį metų.
Kosminis didinamasis stiklas
Gravitacinis lęšiavimas įvyksta tuomet, kai itin masyvus objektas padidina ir iškreipia už jo esančių objektų, tokių kaip galaktikos, šviesą. Kitaip sakant, tas masyvus objektas yra tarsi didinamasis stiklas.
Aplenkdama masyvųjį objektą tolimojo šaltinio šviesa stebėtoją pasiekia ne tiesia linija, o išlenktai ir visomis kryptimis aplink tą objektą. Todėl stebėtojas mato žiedinį atvaizdą – Einsteino žiedą (šį efektą numatė garsiojo fiziko sukurta bendrojo reliatyvumo teorija).
Kadangi šviesa skrieja vienodu greičiu, fotonams gali prireikti mažiau laiko apskrieti masyvų objektą vienu keliu nei kitu. Taigi stebėtojas vieną ir tą patį objektą, tik skirtingu jo egzistavimo periodu, gali matyti keliose to žiedo vietose (išsamiau apie tai galite paskaityti čia).
Taip yra ir šiuo atveju. Lęšio vaidmenį atlieka galaktikų grupė MACS J1149+2223, įsikūrusi už 5 mlrd. šviesmečių nuo mūsų. Ji astronomams padeda stebėti Refsdalo supernovą, kuri yra gerokai toliau – už maždaug 9,3 mlrd. šviesmečių nuo Žemės.
2014 metų pabaigoje Hablo teleskopu minėtoji supernova užfiksuota net keturiose vietose vienu metu. Taip nutiko todėl, kad tiesiai tarp supernovos ir Žemės atsidūrė viena iš galaktikų grupės narių – elipsinė galaktika.
Supernovos yra trumpi reiškiniai, taigi netrukus šis vaizdas išblėso. Tačiau išanalizavę galaktikų grupės masės pasiskirstymą tyrėjai priėjo išvadą, kad dalis supernovos išsviestų fotonų tebekeliauja Žemės link ir mus turėtų pasiekti per artimiausią dešimtmetį.
Neseniai duomenis jie patikslino: mokslininkų vertinimu, tai turėtų įvykti per pirmus keturis 2016 metų mėnesius. Dėl to Hablo teleskopo lęšiai periodiškai nukreipiami į šį kosmoso užkampį, viliantis užfiksuoti tolimoje sprogusią žvaigždę dar sykį.
Įspūdingas reginys
Supernovomis vadinamos žvaigždės, pasiekusios paskutinę savo gyvavimo stadiją: išeikvojusios kurą jos sprogsta (kolapsuoja), nusimesdamos išorinius sluoksnius, o iš branduolio susiformuoja neutroninė žvaigždė arba juodoji bedugnė.
Šio įvykio metu žvaigždės šviesumas padidėja kelis šimtus milijonų kartų, kartais supernovos tampa net ryškesnės už visą galaktiką.
Numatyti, kada žvaigždė sprogs, praktiškai neįmanoma – supernovos aptinkamos jau įvykus sprogimui ir pastebėjus galaktikos ryškio pakitimus. Mūsų galaktikoje supernovos sprogsta maždaug kas kelis šimtus metų, tačiau kartais jas užstoja kiti objektai.
Remiantis istoriniais šaltiniais, paskutinis įspūdingas supernovos sprogimas mūsiškėje galaktikoje buvo matomas 1006 metais. Supernova, kuriai suteiktas kodinis vardas SN1006, žybtelėjo už maždaug 7,2 tūkst. šviesmečių nuo Žemės, o jos ryškumas siekė -7,5 magnitudės. Šis objektas buvo dešimt kartų ryškesnis už Venerą ir buvo matomas net dienos metu.
1987 metais supernova užfiksuota netoliese esančioje galaktikoje – Didžiajame Magelano Debesyje.
Parengta pagal Spacetelescope.org, Skyserver.sdss.org, Hubblesite.org ir Iflscience.com inf.
