Charonas, Stiksas, Niktė, Hidra, Cerberis – panašu, kad visa ši Plutono šutvė susiformavo po vieno ir to paties susidūrimo, įvykusio kažkada labai seniai. Naujausi duomenys byloja, kad mažiausiai trys (o gal ir keturi) mažesnieji Plutono mėnuliai yra dvinarės sistemos, susiformuojančios, kai du ar daugiau mėnulių įsitraukia į vieną keistos trajektorijos orbitą.
Nors Charonas, kaip ir daugelis didžiųjų Saulės sistemos mėnulių, į savo planetą nuolat atsigręžęs ta pačia puse, šis tandemas išsiskiria pernelyg aiškiai išreikšta abipuse idile – visada ta pačia puse į Charoną atsigręžęs ir Plutonas, o to Saulės sistemoje daugiau kol kas nė su žiburiu nerasi.
Kitaip tariant, abu stambieji Plutono sistemos kūnai sukasi aplink bendrą masės centrą, nuo kurio yra nutolę gana panašiu atstumu. Todėl atsiranda teigiančių, kad Plutonas ir Charonas – ne nykštukinė planeta su mėnuliu, o dvinarė nykštukinių planetų sistema. Tai – astronomams neregėtas dalykas.
O jau kiti Plutono mėnuliai... Užtenka žvilgtelėti į jų orbitų vizualizaciją. Susidaro įspūdis, kad jie ten, daugiau mažiau, daro ką nori ir kaip nori. Vis dėlto savo beprotiškomis orbitomis jie sukasi aplink bendrą sistemos masės centrą, tačiau nėra į jį atsigręžę nuolat ta pačia puse.
Dviejuose iš šių mėnulių – Niktėje ir Hidroje – šviesus paros metas yra nevienodos trukmės. Mat abu šie mėnuliai sukasi skirtingu greičiu. Greičiau už kitus aplink savo ašį sukasi Cerberis ir Hidra. Labiausiai išprotėjusi atrodo Hidra – ji aplink savo ašį sukasi kaip vilkelis. Galbūt, dėl to, kad Plutonas su Charonu yra pernelyg maži, jog jų gravitacija padėtų sutramdyti taip įsismarkavusią Hidrą, taip pat ir kitus, kiek ramiau, bet vis tiek keistai galvomis mostaguojančius mažuosius palydovus.
Kad ir kaip būtų keista, tačiau šis, atrodytų, neprognozuojamas chaotiškas beprotnamis Saulės sistemos paribiuose taip ir neišsilakstė ar neišsidaužė, nors draugėn susibėgo jau prieš milijardus metų.
