Ant jo šlaitų matomos besidriekiančios šviesos juostos yra tų keistai ryškių šviesų Cereros paviršiuje šaltinis. Kalnas yra maždaug tokio aukščio, kaip Aliaskoje dunksantis Makinlio kalnas.
„Šis kalnas – vienas aukštesnių Cereros kraštovaizdžio objektų, kokį mums kol kas yra pavykę identifikuoti, – sakė Hjustono Mėnulio ir planetologijos instituto geologas, „Dawn“ misijos mokslininkas Paulas Schenkas. – Bet keisčiausia yra tai, kad to kalno kilmė su greta esančiu krateriu neturi nieko bendra.“
„Kodėl jis stūkso kaip tik būtent ten? Kol kas mes nežinome, tačiau viliamės, kad daugiau atsakymų pateiks nuodugnesni stebėjimai iš arčiau“, – pridūrė tyrėjas.
Misijos mokslininkus ir toliau glumina garsusis Akėtojo (lot. Occator) krateris, kuriame daug kartų buvo stebimi kol kas taip ir nepaaiškinti žiburiai. Krateris pavadintas romėnų žemdirbystės dievybės Cereros padėjėjo Akėtojo garbei.
Ištyrusi šviesos atspindėjimo ypatumus, misijos „Dawn“ tyrėjų komanda jokių ledo pėdsakų neaptiko. Maža to, nustatytas mažesnis nei buvo tikėtasi kraterio dugno dėmių albedas (paprasčiau kalbant, šviesos atspindimumas).
„Tyrėjai ir toliau analizuoja duomenis ir svarsto įvairias teorijas apie tų šviesos dėmių Akėtojo krateryje kilmę, – paaiškino misijos „Dawn“ vyriausias tyrėjas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele Chrisas Russellas. – Dabar to kraterio dugno atspindimumo savybes lyginame su druskos atspindimumu, tačiau šis objektas kol kas mus smarkiai glumina. Nekantriai laukiame naujų, didesnės raiškos duomenų, kurie bus gauti zondui pradėjus kitą orbitinių tyrimų etapą.“
Akėtojo krateris žioji šiauriniame Cereros pusrutulyje, o aukšti kalnai stūkso gerokai toliau į pietryčius.
„Cereroje pastebėjome ir daugybę kitų mus labai sudominusių paviršiaus objektų, – neslepia misijos „Dawn“ tyrėjas iš Tuksono Planetinių mokslų instituto (Arizona, JAV) Davidas O'Brienas. – Pavyzdžiui, pora didžiulių smūginių žemumų pietiniame pusrutulyje, kurias pavadinome Urvara ir Jalode. Nuo jų driekiasi labai daug plyšių. Ne mažiau įdomus ir didžiulis Kervano smūginis krateris į pietus nuo Cereros pusiaujo.“
Cerera yra didžiausias kūnas tarp Marso ir Jupiterio nusidriekusiame asteroidų žiede. Zondo „Dawn“ duomenys leido patikslinti ir pačios Cereros skersmenį. Paaiškėjo, kad jis siekia 940 km, t.y. 10 km mažesnis nei nustatyta anksčiau. Cerera yra maždaug 40 proc. Plutono dydžio.
Rugpjūtį „Dawn“ ir toliau fiksuos nykštukinės planetos paviršių iš mažiau kaip 1,5 tūkst. km aukščio, o tai yra maždaug tris kartus žemiau nei ankstesnė zondo orbita.
Praėjusią savaitę labai raižytas ir įvairus Cereros paviršius buvo pristatytas naujuose spalvotuose žemėlapiuose, žyminčiuose aukščio skirtumą tarp kraterių dugno ir viršukalnių (kai kurių aukštis siekia net 15 km). Kai kurie krateriai jau turi oficialius pavadinimus, duotus įvairiausių kultūrų žemdirbystės kulto dievybių garbei. Pvz., Haulani krateris pavadintas Havajų augalų deivės garbei.
„Cereros krateriai gyliu ir skersmeniu labai panašūs į Dionėje ir Tetijoje regėtus kraterius, – atkreipia dėmesį P.Schenkas. – Štai garsusis žiburingasis Akėtojo krateris yra 90 km skersmens ir maždaug 4 km gylio. Mažesnis (30 km skersmens) krateris su žiburiais, kurį anksčiau vadinome „Spot1“, dabar pakrikštytas Haulani. Infraraudonųjų stebėjimų duomenys byloja, kad šiame krateryje šalčiau nei aplink jį plytinčiose teritorijose.“
Dantu krateris pavadintas kukurūzų pasėlius globojančio dievo garbei, kuriuo tiki Ganos gyventojai. Šis krateris yra 120 km skersmens ir 5 km gylio. Ezinu krateris pavadintas šumerų grūdų dievybės garbei ir yra maždaug panašaus dydžio kaip ir Dantu.
Tačiau kone dvigubai už šiuos kraterius didesnis yra Kervano krateris, pavadintas hopi genties indėnų dievybės garbei. Panašaus dydžio yra ir kitas gigantas – Jalodė, Afrikos dahomėjų derlingumo deivė.
„Smūginiai krateriai Dantu ir Ezinu yra labai gilūs, o kur kas didesnio ploto Kervanas ir Jalodė – lėkštesni“, – patvirtino Vokietijos aerokosminio centro DLR Berlyne tyrėjas Ralfas Jaumannas, dirbantis misijoje „Dawn“.
O bene didžiausias iš kraterių – Indijos ir Irano augalų ir laukų dievybės Urvaros garbei pavadintas krateris Urvara. Jo skersmuo – 160 km, gylis vietomis siekia 6 km, tačiau jo centre smygso maždaug 3 km aukščio viršukalnė.
