Molėtų rajone, šalia Kulionių piliakalnio, yra įsikūręs ne tik Etnokosmologijos muziejus, bet ir Astronomijos observatorija bei Dangaus šviesulių stebykla. Muziejuje dirbantys žmonės jau priprato, kai jį painioja su observatorija, mat lankytojai, važiuodami naktį stebėti žvaigždžių, išvydę skraidančią lėkštę primenantį statinį pirmiausia beldžiasi į jo duris.
„Esame muziejuje, kur kalbame apie viską, kas žmogų sieja su visata, su kosminiu pasauliu. Ir vienas tų ryšių yra menas, – nuo paveikslais nukabinėtos salės ekskursiją būreliui smalsuolių pradeda L.Šmigelskas. – Iš kur internete atsiranda daug egzoplanetų vaizdų? Tai yra dailininkų piešiniai. 2012 metais mokslininkai paskelbė, kad rado planetą, kuri 70 proc. sudaryta iš deimantų. Tada visi pradėjo piešti deimantinę planetą, bet kaip ji vizualiai atrodo, niekas nėra matęs.
L.Šmigelskas turėjo atsakyti į daugybę klausimų. Štai toks tas beribis kosmosas, L.Šmigelsko žodžiais, iliustruotais muziejaus eksponatais.
– Kaip senovėje žmogus įsivaizdavo pasaulį?
– Etnologinėje salėje galima išvysti, kaip senovėje žmogus matė pasaulį, kaip jį suprato ir ką apie jį žinojo. Joje – daug įvairių senovinių rakandų, padabintų ornamentika, kurią mokslininkai skaito, šifruoja ir daro atitinkamas išvadas.
Štai verpstės rate išraižytas Saulės ženklas. Tai padaryta neatsitiktinai. Egzistuoja šešios svarbiausios Saulės tako skaidos kryptys. Kaip tik artėja trumpiausia naktis ir ilgiausia diena. Saulė patekės šiaurės rytuose ir leisis šiaurės vakaruose. Turėsime ilgiausią dieną. Žiemą bus atvirkščiai – saulė patekės pietryčiuose, bus labai trumpa diena. Ji leisis pietvakariuose. Ir tik du kartus per metus, kai mūsų planetos ašis atsistoja vertikaliai, saulė tiksliai teka rytuose ir leidžiasi vakaruose. Ir tai tęsiasi tūkstančius metų. Tai pamatęs žmogus pasidarė kalendorių, įdėjo Saulę į ratą ir padarė labai gerą išvadą: „Aš gyvenu rate, o rate pabaigos nėra.“
Pasaulio pabaigos nebus
– Kada ateis pasaulio pabaiga?
– Žvaigždės gęsta. Žvaigždžių gyvenimas labai primena žmogiškąjį. Galime išvysti vietas, kur žvaigždės dar tiktai gimsta, galime regėti jaunas žvaigždes, kurioms yra dar tik 100 mln. metų, galime pamatyti žvaigždžių poras. Įdomus faktas: apie 50–60 proc. visų žvaigždžių danguje turi poras. Galime išvysti senas žvaigždes, kurioms yra 10–13 mlrd. metų, o jos vis dar šviečia. Ir, be abejo, galima išvysti vietas, kur žvaigždės gęsta. Saulė – taip pat yra žvaigždė ir ji po trejeto ar penketo milijardų metų užges. Astronominiais masteliais tai nutiks gana greitai. Saulė jau nugyveno pusę savo amžiaus.
Vienai žvaigždei užgesus, pasaulio pabaiga tikrai neateis. Pasaulis yra milžiniškas, ir kuo toliau, tuo dažniau mokslininkai kalba, kad mūsų visata gali būti ne vienintelė.
– Kiek visatoje yra žvaigždžių?
– Mokslininkai sako, kad visatoje gali egzistuoti apie 100 mlrd. žvaigždžių.
Giedrą vakarą jūs galite suskaičiuoti apie 2,5 tūkst. žvaigždžių. Tačiau tai, ką mes matome danguje, yra Paukščių tako galaktika. O joje yra nuo 100 iki 400 mlrd. žvaigždžių. Vieną galaktiką žmogus gali pamatyti plika akimi, be teleskopo. Tai yra mūsų kaimynė Andromeda. Joje yra apie 500 mlrd. žvaigždžių. O tokių galaktikų visatoje gali tilpti nuo kelių milijonų iki kelių tūkstančių milijardų.
Iki mėnulio – per sekundę
– Kaip atrodo daug visatų?
– Mokslininkai turi tokį palyginimą su taure šampano. Joje kyla daug burbuliukų. Tai didžiulė erdvė, o kiekvienas burbuliukas – atskira visata. Tai reiškia, kad ateityje žmogus gali kitaip matyti pasaulį, kaip senoliai jį matė.
Senovės žmogui pasaulis atrodė labai panašus į didelį medį. Šaknys po žeme buvo praeitis, kamienas – tai, kas šalia žmogaus, šakos ir paukščiai – arčiau dangaus. Ten – dievų pasaulis. Tačiau pasaulis galėjo būti nedidelis, kuriame yra troba, kiemas ir didelis su milijardais žvaigždžių dangus. Žmogus jį bandė pamatuoti – nuo žingsnio iki šviesmečio. Pats pirmas matavimo prietaisas ir buvo pats žmogus. Sprindis, žiupsnis, sauja, glėbys... tokie buvo matavimo vienetai. Atsirado valstybės – atsirado kiti matavimo prietaisai.
– Kaip matuojama visata?
– Dabar visatą matuojame šviesa. Tai padeda suvokti, kokio ji dydžio. Jeigu autobusas galėtų važinėti šviesos greičiu, tai riedėtų ne 100 kilometrų per valandą, bet skrietų 300 tūkst. kilometrų per sekundę.
Iki mėnulio jūs nulėktumėte per sekundę su trupučiu. Iki Marso – per 4–5 minutes, iki Saturno – per 1 valandą 20 minučių. Perskristi visą Saulės sistemą jums prireiktų 12 valandų, o nuskristi iki kitos artimiausios žvaigždės – daugiau kaip ketverių metų. Iki Šiaurinės žvaigždės kelionė truktų 300–400 metų. Iki kamuolinio žvaigždžių spiečiaus, kuriame neegzistuoja naktis, – 20–50 tūkst. metų, o iki kitų galaktikų – 2 mln. metų.
– Kaip skiriasi laikas Žemėje ir kosmose?
– Kai vakare žiūrime į žvaigždes, visada matome praeitį. Niekada nematome, kaip žvaigždės atrodo dabar. Teleskopas yra tarsi laiko mašina – kuo giliau į visatą žvelgiame, tuo gilesnę praeitį matome. Tada darosi sunku paaiškinti, kas yra laikas. Jei Žemėje man yra 33 metai (metai – tai vienas ratas apie Saulės sistemą), tai Saturne man būtų tik metukai su trupučiu. Jeigu gyvenčiau Neptūne, tai ten vienas ratas – 165 žemiškieji metai. Taigi, jeigu mes judėtumėte šviesos greičiu, mums praeitų vos kelios valandos, o tuo tarpu Žemėje – šimtai ir tūkstančiai metų. Grįžę į Žemę nieko pažįstamo neberastume.
Tas pats ir su mase. Jeigu mane pasvertų Žemėje, svarstyklės rodytų 80, Marse – apie 45, o Mėnulyje – vos 13–14 kilogramų. Kosmose – nesverčiau nieko, o Saulėje sverčiau tūkstantį kilogramų.
– Kokią dalį visatos mes matome?
– Pirmieji astronomai žvaigždes stebėjo plika akimi. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų turime du teleskopus. Beje, garsiausias pasaulio kosminis Hablo teleskopas, kuris neseniai atšventė 25 metų jubiliejų, yra su akiniais.
Kai 1990 metais jis buvo pakeltas į kosmosą, pirmosios iš jo gautos nuotraukos buvo neryškios. Paaiškėjo, kad veidrodyje padaryta mikroskopinė klaida. Pradėta sukti galvą, ką daryti. Pagauti jį kosmose, grąžinti į Žemę ir vėl pasiųsti atgal būtų buvę per brangu, todėl buvo pagaminti akinukai ir jam uždėti. Dabar 90 proc. kosmoso vaizdų yra gauta iš to teleskopo. Jis padėjo pakeisti žmogaus sampratą apie visatą, įrodė, kad ji plečiasi. Ir kuo toliau, tuo greičiau. Kad visa tai, ką mes matome, tai viso labo 4–5 proc. visatos masės.
G.Galilėjus pasakė: „Jeigu Dievas mums davė tokį nuostabų protą, negi jisai norėtų, kad mes juo nesinaudotume.“ Tačiau kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų kyla. Tarkime, mokslininkai turi šešis įrodymus, kad visata atsirado po sprogimo, bet jei jūs paklaustumėte, kodėl tas sprogimas įvyko, kas sprogo, iš kur atsirado tai, kas susprogo, jie negalėtų atsakyti. Štai jums vienas atsakymas – trys nauji klausimai. Būtent tie klausimai, kuriuos žmogus iškelia ir ieško atsakymo, stumia civilizaciją į priekį.
– Kodėl žmogui taip rūpi, kas ten – virš jo yra?
– Buvo laikai, kai žmogus arė žemę ir galvojo, kad ten, kur leidžiasi saulė, yra pasaulio kraštas. Ji nusileidžia į vandenį, plaukia požemine upe, išplaukia rytuose ir vėl kyla į dangų. Atrodo, ko žmogui daugiau benorėti – svarbu, kad būtų šilta, drėgna, užderėtų geras derlius ir visi sotūs būtų. Bet vis tiek atsirado žmonių, kurie kėlė klausimus ir ieškojo atsakymų. Todėl šiandien žinome, kad Žemė yra apvali.
– Kodėl matome krintančias žvaigždes?
– Kai rugpjūtį matome krintančias žvaigždes, tai krinta žirniuko ir dar mažesni meteoritai. Lėkdami dideliu greičiu jie užsidega, ir mes matome daug krintančių žvaigždžių.
O didesni krinta į Žemę. Lietuvoje yra keturios meteoritų radybvietės – Akmenės, Panevėžio, Anykščių ir Ukmergės rajonuose. Ukmergės rajone surinkus atskirus gabaliukus, paaiškėjo, kad visas meteoritas svėrė 40 kilogramų. Afrikoje turistams rodomas 60 tonų sveriantis meteoritas. Dabar jį lanko turistai. Galbūt mes praeiname pro meteoritą ir net nepagalvojame, kad tai dangaus kūnas. Jei nebūtų praėjęs ledynmetis, mes matytume du kraterius – vieną 4, kitą 8 kilometrų skersmens. Vienas yra prie Druskininkų, Mizarų, kitas – Ukmergės rajone prie Veprių. Ledynai juos užlygino.
Mokslininkai skaičiuoja, kad 90 proc. meteoritų būna tik uolingi akmenys, o tik 10 proc. sudaryti iš geležies, nikelio, kitų metalų. Tokių geležies grynuolių Žemėje nerasime. Todėl tai vienas iš atsakymų, kodėl verslininkai investuoja į kosmosą, gamina raketas, kurios gabens krovinius į kosmines stotis. Tobulėjant kosmonautikai, robotams – tai jau ne fantastika. Atlikti kasinėjimus, kalnakasybos darbus asteroiduose, Mėnulyje, kitose planetose – arti tikrovės. Kodėl jiems tai įdomu? Tarkim, elektrotechnikai reikalingi retieji metalai, o žemėje jų atsargos mažėja. Net vykdomi kasinėjimai vandenyno dugne, kalnuose. O tai bus įmanoma daryti asteroiduose.
Tolimų planetų objektų tyrinėjimas yra sudėtingas. Specialiai sudaromos jaunų, maždaug trisdešimtmečių mokslininkų komandos ilgoms misijoms. Tam, kad kol tos misijos pasieks rezultatų, mokslininkai dar būtų darbingi.
Tarkime, mokslininkai yra nutupdę kosminį zondą ant kometos. 1994 metais jie tą misiją sugalvojo, 2004 metais paleido ir 2014 metų gruodį zondas nutūpė. Bet prisikabino tik dviem kojomis, ir mokslininkai labai bijo, kad jis atitrūks ir nukris, nes Žemėje jisai svėrė 100 kg, o kometoje – 1 gramą.
Kometa – tai ne kas kita, tik sušalęs ledo gabalas. Kai jis priartėja prie Saulės, pradeda tirpti, ir tada matome kometos uodegą.
Ateivių belaukiant
– Ar visatoje egzistuoja nežemiškos gyvybės?
– Atsakysiu, kaip atsakė rusų kosmonautas Georgijus Grečka, kuris trejetą kartų kilo į kosmosą, praleido ten daugiau kaip 130 valandų ir pats labai domisi nežemiška gyvybe. Jis sakė: „ Aš labai norėčiau, kad man paskambintų ir pasakytų: „Georgijau Michailovičiau, jie nusileido.“ Nuvažiuoju, o ten kosminis laivas. Aš pabeldžiu į duris, man atidaro. Sakau: „Aš kosmonautas ir tu kosmonautas, susipažinkime.“ Bet turbūt aš nesuprasčiau ką matau, nes jei tas kažkas sugeba keliauti tarp žvaigždžių, tai jis turi kažką tokio, ko patys protingiausi mūsų mokslininkai neįsivaizduoja.“
Mokslininkai mano, kad jei žmonėms pavyktų iškreipti erdvę ties erdvėlaiviu, jis akimirksniu galėtų atsidurti kitoje visatos vietoje, arba gal net kitoje visatoje. Galbūt ateityje bus galima keliauti tarp žvaigždžių, bet kas keliaus – neaišku, nes išsiųsti geležies gabalą yra paprasta, o žmogų – ne. Nes žmogui reikia valgyti, gerti, jį reikia saugoti, jam reikalinga gravitacija, antraip pradeda retėti kaulai, atrofuotis raumenys, jam sunku psichologiškai, nes yra nuolatinė įtampa. Todėl greičiausiai keliauja dirbtinis intelektas arba robotai.
Lietuva ir kosmosas
– Ar Lietuva su kosmosu turi ką nors bendra?
– Lietuviai ką tik į į kosmosą paleido du palydovus. Jie nedideli, tačiau ne tai svarbiausia. Tobulėjant technologijoms jau įmanoma į labai nedidelį tūrį daug sutalpinti. Vienas japonų mokslininkas, dalyvavęs Kosmoso konferencijoje, iškėlė klausimą: „Jeigu kosmosas yra visų, tai kodėl 99 proc. visų kosminių technologijų pajamų atitenka Rusijai ir JAV, o 1 proc. Japonijai?“
Mažoms valstybėms iškelti didelius kosminius zondus ir naudotis jų darbo rezultatais yra brangu, todėl jos priverstos pirkti.
Kosmonautika daro didelę įtaką mūsų gyvenimui, nes padeda mums bendrauti, gauti informaciją, leidžia mums stebėti televizijos programas, naudotis navigacija, užtikrina interneto ryšį, padeda daryti bankų pervedimus, prognozuoti orus, ieškoti naudingųjų išteklių. Ir tas visas paslaugas reikia pirkti. Tai yra dideli pinigai, didelis pelnas. Todėl mažesnės valstybės raginamos investuoti į nedidelių palydovų, kurie galėtų veikti kaip visas tinklas ir atstoti tuos didžiuosius palydovus, kūrimą.
Kita vertus, kai kuri kažką, ką gali panaudoti kosmonautikoje, kol neiškelsi į kosmosą – nepatikrinsi, ar tai veikia. Tokiuose palydovuose galima atlikti testus, o tada parduoti didelėms kompanijoms, kuriančioms sudėtingus palydovus ar kosmines raketas.
Tik iš pirmo žvilgsnio Lietuva su kosmosu nelabai susijusi. 2011 m. muziejuje lankėsi kosmose buvęs JAV astronautas Karolis Josephas Bobko. Jo močiutė – iš Kėdainių rajono. Lietuviškai jis dar mokėjo pasakyti: „Į sveikatą.“ Atsimena, kai nusičiaudėdavo, močiutė jam taip sakydavo.
2012 metais į Lietuvą buvo atvykęs rusų kosmonautas Aleksejus Jelisejevas.Tai pirmasis pasaulyje civilis, tris kartus kilęs į kosmosą. Jis yra inžinierius, sukūręs erdvėlaivių rankinio valdymo sistemas. Iki 1950 metų jo pavardė buvo Kuraitis.
Mes galime pasigrožėti tolimųjų planetų nuotraukomis, bet kai kūrė pirmuosius kosminius zondus, jų kompiuteriai be žmogaus įsikišimo veikdavo trumpą laiką. Reikėjo sukurti specialius kompiuterius, kurie patys save pataiso. Prie jų dirbo profesorius Algirdas Antanas Avižienis.
Amerikiečiai skrido į Mėnulį. Kai jie grįždavo, leisdavosi ant vandens, juos reikėdavo surasti ir ištraukti. Šias operacijas vykdžiusioms karinėms pajėgoms vadovavo admirolas Edvardas Bakutis.
Mėnulyje paliktiems prietaisams elektrą tiekė generatoriai, kuriuos reikėjo suvirinti specialiuoju būdu. Tą būdą sugalvojo inžinierius Gasparas Kazlauskas. Tarp inžinierių, kurie kūrė skafandrus ir pirštines, dirbo inžinierius Jonas Balinskas. Galima rasti ir daugiau lietuvių kilmės žmonių, kurie yra prisidėję prie kelio į kosmosą.
– Kalbama, kad amerikiečiai jau seniai turi ryšį su nežemiškomis civilizacijomis, tik tai slepia?
– Netikiu tuo. Manau, kad su nežemiškomis civilizacijomis mums būtų sunku bendrauti. Paprastas pavyzdys – mūsų žemiškasis gyvenimas. Žmogui, kuris gyvena Amazonės džiunglėse, Žemė yra plokščia, Saulė, Mėnulis, žvaigždės yra dievai. Kitiems – Žemė yra apvali, skraidome į kosmosą, matome 4–5 proc. visatos masės. Susodinkime juos prie vieno stalo, kad jie pasikalbėtų apie pasaulį. Jie paprasčiausiai nesusikalbės. Ir bendrauti būtų neįmanoma, nes mūsų vertybės skirtingos.
Žmogui, kuris gyvena džiunglėse, labai svarbus medis, nes ten gyvena protėvių dvasia, o po juo esanti nafta jam visiškai bereikšmė. O žmogui iš kokio Londono medis yra bereikšmis, nes jų yra daug, tai tiesiog augalas, o po juo esanti nafta nepaprastai svarbi, nes tai yra energetinis išteklius. Todėl, kalbant apie svečius iš nežemiškų civilizacijų, mus skirtų didelė technologijų pažanga, o tai reikštų, kad visiškai kitaip matomas pasaulis. Juk kuo toliau, tuo dažniau mokslininkai kalba, kad mūsų visata ne vienintelė, jų gali būti daug. Tai reiškia, kad ir pats žmogus pasaulį po 10 metų matys kitaip, po 100 metų – dar kitaip.
Mums bendrauti reikėtų su panašaus lygio civilizacija, o panašaus lygio civilizacija prie mūsų neatskris. Juk kai žmonės atranda vietos gentį džiunglėse, tai nepradeda iš karto tiesti kelių, statyti oro uostų, juos dažniausiai palieka gyventi taip, kaip gyveno anksčiau. Juk mūsų dovanos dažnai suardo jų kasdienį gyvenimą ir apverčia pasaulį aukštyn kojom. Neturime tarpplanetinių civilizacijų susidūrimų, bet turime labai liūdnų žemiškų pavyzdžių.
Apie nežemišką civilizaciją mes nieko nežinome, todėl nereikia skubėti. Tačiau tikimybė, kad visatoje mes esame ne vieni, tik didėja.
Vien tik Hablo teleskopu užfiksuota daugiau kaip 4 tūkst. kandidatų į planetas, tūkstantis jau patvirtintų, o tarp jų – aštuonios, kurios turi kietą paviršių ir skrieja gyvybei tinkamoje zonoje.
Mokslininkai skaičiuoja, kad vien tik Paukščių tako galaktikoje gali egzistuoti apie 50 mlrd. galaktikų. Tai – dabartiniai skaičiai, bet jie gali didėti. O kai jie tokie dideli, tai ir tikimybė, kad kažkur kažkas dar gali gyventi, yra didelė. Žvaigždžių amžius irgi skirtingas. Seniausiai žinomai egzoplanetai yra 13 mlrd. metų. Palyginkime: Žemei yra apie 4,5 mlrd. metų.
– Ar gyvybė atsirado atsitiktinai ar yra kažkokia prasmė? Ir kiek ji gali egzistuoti?
– Niekas nežino, kaip ateityje atrodys žmogus, kaip jisai elgsis, gal jis gyvens tūkstantį metų ir skraidys tarp žvaigždžių.
Saulėje mokslininkai jau randa metalų. Seniausiose žvaigždėse to nėra. Tai reiškia, kad mūsų žvaigždė yra gimusi iš užgesusių žvaigždžių. Tai kai ji mirs, vėl viskas kaupsis dideliuose dulkių debesyse ir formuosis naujos žvaigždės. Vadinasi, tai bus ne pabaiga, o kažko naujo pradžia.
