12 neįtikėtinų signalų iš kosmoso

Mums žinomiausias projektas SETI, tačiau būta ir kitokių, pavyzdžiui, rusų vystytas „Projektas Aū“. 1960 metais projektą inicijavo Valstybinio astronomijos P.K.Štengebrgo vardo instituto darbuotojai. Pagrindinis „Projekto Aū“ tikslas buvo nežemiškų civilizacijų paieška kosmose.

Projektas neapsiribojo tik teoretiniais pasvarstymais apie nežemiškų civilizacijų egzistavimo ar kontakto su jomis galimybėmis. Buvo vystoma įvairiapusė kitų kosminių civilizacijų paieška, naudojant radijo teleskopus ir kitas to meto technologijas.

1962 metais, projekto rėmuose, buvo išsiųstas pirmasis sąmoningas žmonijos signalas į kosmosą, tikintis, kad jis pasieks kosmoso brolius. Kadangi projektą vykdė tarybiniai mokslininkai, pranešimo tekstas buvo susijęs su tarybiniais idealais. Tekstas buvo sudarytas iš trijų žodžių: Мир, Ленин, СССР (liet. taika (pasaulis), Leninas ir TSRS). Projektas vėliau buvo uždarytas ir nebeatnaujino savo veiklos.

Tokie bandymai susisiekti su kitomis civilizacijomis arba pagauti jų signalus kelia daug klausimų, pavyzdžiui, ar tai įmanoma? Tačiau bandymai pagauti kosminių civilizacijų signalus nesiliauja iki šiol. Kaip ten bebūtų, vienokie ar kitokie signalai iš kosminės erdvės mus pasiekia. Kokios jie prigimties kol kas nėra aišku, bet norisi jus su jais supažindinti. Tad be didelių pasvarstymų juos ir pristatysiu.

Signalas žinomas kaip „Wow“ užregistruotas 1977 metais radijo teleskopu „Big Ear“ (JAV). Savo pavadinimą gavo tada, kai tiriantis mokslininkas dr. Jerry Ehmanas sužavėtas signalo ant išspausdinto signalo ataskaitos lapo užrašė: „Wow“ (liet. oho).

Tai – signalas, kuris labiausiai atitinka kriterijus, kuriuos mokslininkai yra nustatę nežemiškų civilizacijų atpažinimui. Signalo kilmė iki šiol nėra žinoma, vieni mokslininkai mano, jog labai tikėtina, kad jis yra nežemiškos bet natūralios kilmės; kiti mano, jog tai dirbtinis signalas. Taip pat yra manančių, kad jis yra ne tik dirbtinės kilmės, bet ir yra vietinis, t.y. kilęs iš Žemės.

Miranda yra vienas iš Urano palydovų. Šis palydovas skrieja arčiausiai prie savo planetos. Miranda yra maždaug septynis kartus mažesnė už Mėnulį. Jos paviršius nusėtas giliomis properšomis, iki 12 kartų gilesnėmis nei Didysis Kanjonas (JAV).

Miranda žinoma ir tuo, kad skleidžia radijo signalus, kuriuos pirmą kartą užfiksavo kosminis aparatas „Voyager 2“, paleistas į kosmosą 1977 m. Jis aplankė keturių išorinių planetų (Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno) palydovus. Po to, kai „Voyager 2“ persiuntė šiuos signalus į Žemę, NASA mokslininkus jie taip sužavėjo, kad net buvo išleistas muzikinis albumas „Mirandos melodijos“.

„Kepler“ kosminė observatorija pradėjo veikti 1999 metais. Vienas iš jos įkūrimo tikslų buvo gyvenamų planetų paieška kosmose. Aparatas neįrašė žmogui girdimų garsų, nes fiksavo žvaigždžių šviesos pakitimus. Pakitimo dažniai buvo fiksuojami taip, kad juos vėliau buvo įmanoma pakeisti garsiniais signalais, kuriuos geba fiksuoti mūsų ausis.

Radijo bangas skleidžia didelė dalis kosmoso kūnų. Pavyzdžiui, mūsų Paukščių tako galaktika leidžia įvairius šnypščiančius garsus. 2006 metais NASA paleido meteorologinį zondą, kuriuo buvo ieškoma pirmos kartos žvaigždžių sukelto atmosferos įkaitimo viršutiniuose jos sluoksniuose. Zondas tyrimus atliko beveik 37 kilometrų aukštyje, kur atmosfera susilieja su beore erdve. Tyrimų metu zondas užfiksavo keistą gaudesį, kuris sklido iš tolimojo kosmoso. Mokslininkai iki šiol nežino šio gaudesio kilmės.

1996 metais kosminis aparatas „Galileo“ priartėjo prie didžiausios Saulės sistemos planetos Jupiterio. Jis ėmėsi tirti vieną iš jo palydovų Ganimedą. Besisukdamas aplink šį palydovą, „Galileo“ užfiksavo signalus, kuriuos perdavė į Žemę. Mokslininkai mano, kad šie signalai sklinda dėl įkrautų dalelių, susikaupusių Ganimedo magnetosferoje.

Jupiterio garsus 1990 metais užfiksavo „Voyager“. Manoma, kad šie garsai yra elektromagnetinės kilmės.

Projektas „SETI@home„ jau pritraukė milijonus vartotojų, norinčių prisijungti prie šios programos. Jos dalyviai, įsidiegę į savo kompiuterį specialią programą, gali leisti naudotis jo ištekliais ir taip prisidėti prie mokslo pažangos. Šios programos ribose 2003 metais buvo užfiksuotas radijo signalas pavadintas SHGb02+14a. Šį signalą pavyko užfiksuoti tris kartus. Jis sklido iš kosmoso srities tarp Žuvų ir Avino žvaigždynų.

„Chandra“ (NASA) ir „XMM-Newton“ (Europos kosmoso agentūra) orbitinės rentgeno observatorijos aptiko kol kas nepaaiškinamus rentgeno signalus, sklindančius iš Persėjaus žvaigždyne esančios galaktikų sankaupos. Manoma, kad šie signalai kažkaip susiję su tamsiąja materija.

2011–2012 metais Australijoje esančiu radijo teleskopu „Parkes“, buvo užfiksuoti keturi radijo impulsai. Šie impulsai tetruko kelias milisekundes, tačiau buvo nepaprastai galingi. Teigiama, kad vienam tokiam impulsui mūsų Saulė energiją gamintų 300 tūkst. metų. Manoma, kad šie impulsai galėjo atsirasti susidūrus dviem magnetarams, t.y. neutroninėms žvaigždėms su itin stipriu magnetiniu lauku.

Kosminis zondas „Cassini“ tapo pirmuoju aparatu, tyrusiu Saturno atmosferą iš vidaus. Dar būdamas 377 mln. kilometrų atstumu nuo Saturno, zondas pradėjo registruoti radijo bangas, sklindančias iš planetos ašigalių.

2012 m. radijo teleskopas „Arecibo“ užfiksavo trumpą radijo impulsą, primenantį tuos, kuriuos užfiksavo „Parkes“. Paaiškėjo, kad tokie impulsai įvyksta 10 tūkst. kartų per dieną. Dabar įvairiose pasaulio šalyse vystomi projektai, kuriais bandoma išsiaiškinti, kodėl šie impulsai vyksta taip dažnai ir kokia jų kilmė.

Edvardas Morganas iš Masačiusetso technologijų instituto atkūrė juodosios bedugnės garsus. Tam jis pasinaudojo astrofizikų duomenimis apie žvaigždinę sistemą GRS 1915+105, esančią Erelio žvaigždyne. Čia yra milžiniška juodoji bedugnė.