Panašu, kad prie Plutono artėjančio zondo „New Horizons“ laukia įdomūs dalykai. Išanalizavę naujausius NASA kosminio teleskopo „Hubble“ duomenis astronomai priėjo išvadą, kad Plutono mėnuliai blaškosi erdvėje tarsi blogai paleisti regbio kamuoliai. O dviejų Plutono mėnulių, Niktės ir Hidros, blaškymasis – apskritai neprognozuojamas.
Kitaip tariant, jei gyventumėte kuriame nors iš jų, nežinotumėte, kurioje pusėje patekės ar nusileis Saulė ir kada laukti aušros ar saulėlydžio. O tai reiškia tik viena – Niktėje ir Hidroje niekada nebūna vienodų saulėlydžių ar saulėtekių.
Regbio kamuolį ar kiaušinį primenanti Niktė savo orbitoje ne tik svirduliuoja – jos ašigaliai vartosi kaip panorėję ir kur panorėję. Jei Saulės sistemoje kada nors buvo kūnas, kuris atitiktų pasaulio pabaigos kriterijus, tas kūnas galėtų būti tik Niktė.
Plutono mėnuliai taip neprognozuojamai blaškosi savo orbitose dėl gravitacinių fokusų, kuriuos atlieka Plutono ir Charono tandemas. Oficialiai Charonas yra Plutono didžiausias mėnulis, tačiau šie du kūnai elgiasi kaip dvinarė sistema (dviguba planeta) – kadangi Charonas Plutono atžvilgiu yra labai didelis. Taip, Charono skersmuo siekia tik 1 212 km, bet tai yra beveik pusė Plutono skersmens. Įsivaizduokite, kad mūsų Mėnulis būtų dvigubai didesnis nei dabar.
Plutono ir Charono tandemas šoka aplink bendrą gravitacijos centrą. Kintantis jų gravitacijos laukas mažesniųjų Plutono mėnulių orbitas tiesiog varo į neviltį – „mažiukai“ blaškosi ir svirduliuoja it apsėsti nelabojo. Orbitinę beprotybę dar labiau pagilina pailga, regbio kamuolį ar kiaušinį primenanti šių mėnulių forma. Nors mokslininkai kol kas kalba tik apie Niktę ir Hidrą, labai tikėtina, kad tos pačios negandos kamuoja ir kitus du Plutono šeimynos mažuosius broliukus – Cerberį ir Stiksą.
Kadangi šių Plutono palydovų sukimasis yra neprognozuojamas, mokslininkai jų sukimąsi vadina chaotišku. Tokiu pat būdvardžiu galima apibūdinti ir Saturno mėnulio Hiperiono elgesį – jis irgi vartosi kaip paklaikęs. Visa tai teleskopu „Hubble“ atrado SETI instituto tyrėjas Markas Showalteris ir Marilando universiteto mokslininkas Dougas Hamiltonas. Jų straipsnis publikuotas naujausiame žurnalo „Nature“ numeryje.
M.Showalteris taip pat atrado, kad trys Plutono mėnuliai yra susieti rezonanso. Kitaip tariant, egzistuoja tikslus jų orbitinių periodų santykis. „Jei būtumėte Niktėje, pamatytumėte, kad Stiksas aplink Plutoną apskrieja dukart, o tai vyksta kas tris Hidros orbitas“, – paaiškino D.Hamiltonas.
Ir tai – dar ne viskas. Jei kada teko kepti mėsą ar kitus patiekalus ant anglių, turėtumėte puikiai suvokti, kaip atrodo Cerberis. Jis yra juodas kaip anglis. Nors kiti Plutono mėnuliai – šviesūs kaip smėlis (nes jie sudaryti daugiausiai iš ledo). Astronomai manė, kad panašiai turėtų atrodyti visi Plutono mėnuliai. Kodėl Cerberis yra toks juodas ir taip skiriasi nuo kitų Plutono mėnulių? Niekas nežino.
Manoma, kad Plutono mėnuliai susiformavo per labai seniai įvykusį Plutono ir kito panašaus dydžio objekto susidūrimą. Iš susidūrimo nuolaužų susiformavo daugybė mažesnių kūnų, įsikūrusių chaotiškose dabartinėse savo orbitose aplink Plutoną.
Už didžiausios nuolaužos – Charono – esantys mažesnieji mėnuliai yra vos keliasdešimties kilometrų skersmens. Mažųjų Plutono mėnulių kvartetą – Niktę, Hidrą, Cerberį ir Stiksą – atrado su kosminiu teleskopu „Hubble“ dirbę astronomai, mėginę tiksliau kartografuoti Plutono sistemą zondo „New Horizons“ vizitui.
Beje, jis pas Plutoną atvyksta jau kitą mėnesį. Tad nereikėtų stebėtis, jei „New Horizons“ atras dar daugiau Plutono mėnulių. Atrodo, kad astronomų laukia tikra atradimų vasara.
