Ką reikia žinoti prieš žiūrint filmą „Tarp žvaigždžių“

Didžiulio susidomėjimo sulaukusį fantastinį filmą „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“) dauguma kritikų ir žiūrovų vertina aukštais balais. Režisieriaus Christopherio Nolano naujasis kūrinys padarė įspūdį net mokslininkams, nors trūkumų jie įžvelgė – ir ne vieną.

„Tarp žvaigždžių“ režisierius ne tik sėmėsi įkvėpimo iš kitų mokslinės fantastikos filmų (ypač „2001: kosminė odisėja“), bet ir atsižvelgė į mokslinius faktus. Žiūrovai gali pamatyti ne tik neutroninę žvaigždę, juodąją skylę, bet ir susipažinti su kirmgraužomis.

Jei dar nematėte filmo, galbūt norėsite susipažinti su kai kuriais kosmoso principais – tai pravers žiūrint filmą. Pirmojoje straipsnio dalyje užuominų apie filmo scenarijų nėra.

Mums, žmonėms, svarbi ilgalaikių kosmoso kelionių problema yra traukos nebuvimas. Mes gimėme Žemėje, mūsų kūnai yra prisitaikę prie konkrečių gravitacijos sąlygų, todėl pakilus į kosmosą žmonėms kyla problemų: silpnėja raumenys, kaulai ir t.t. Mat dingus traukai, kūnui nebereikia su ja „kovoti“.

Ši problema aktuali ir filmo herojams.

Mokslininkai yra sugalvoję kelis būdus, kaip būtų galima sukurti dirbtinę trauką kosminiuose laivuose. Vienas iš būdų, rodomų ir filme, yra besisukantis erdvėlaivis. Dėl sukimosi atsiradusi išcentrinė jėga spaudžia objektus prie išorinių erdvėlaivio sienų. Kitaip sakant, susidaro gravitacija – tik ji veikia ne į centrą, o priešinga kryptimi.

Panašią „dirbtinę gravitaciją“ galime pajausti atrakcionuose.

Astronomai mano, kad kiekvienos galaktikos (taip pat ir mūsiškės) centre yra juodoji skylė. Tiesiogiai jos stebėti dar niekam nepavyko, mat norint tai padaryti tektų priskrieti prie objekto ganėtinai arti. Niekas nežino, kas slypi juodojoje skylėje, kas joje vyksta ir kaip ji atrodo. Kol keliauti šviesos greičiu neišmokome, apie tai belieka svajoti.

Didžiausias besisukančių juodųjų skylių išskirtinumas yra toks, kad jos iškreipia erdvę aplink save kitaip jei stacionarios juodosios skylės. Tai vadinama gravitaciniu lęšiu ir jis turi įtakos tam, kaip juodoji skylė iškreipia erdvę bei erdvėlaikį aplink save (t.y. kaip ji atrodo).

Filme rodoma besisukanti juodoji skylė buvo sukurta remiantis tikrais matematiniais modeliais ir, mokslininkų vertinimu, yra viena tiksliausių iki šiol sukurtų juodosios skylės vizualizacijų.

Jei juodųjų skylių egzistavimą išduoda tai, kas vyksta aplink jas, kirmgraužos tėra teorijomis apipintos mokslininkų fantazijos vaisius. Kitaip sakant, apie jų egzistavimą neturima jokių įrodymų.

Bet koks masę turintis objektas gali iškreipti erdvę. Taigi kosmose erdvė gali būti ištempta, iškreipta ar net perlenkta. Kirmgraužos suteikia galimybę pasinaudoti šiais erdvės netolygumais kosminėse kelionėse.

Kirmgrauža yra hipotetinis tunelis, jungiantis du tolimus taškus Visatoje. Paprastai ji turi dvi angas (įvykių horizontus), kurios yra sujungtos vienu tuneliu, kuriuo keliaujant galima įveikti šviesos greičio barjerą ir net grįžti laiku ar nukeliauti į ateitį.

Paprasčiausias kirmgraužos veikimo paaiškinimas kilęs iš jo pavadinimo. Įsivaizduokite, kad ant obuolio yra kirminas, kuris gali nukeliauti į kitą vaisiaus pusę dviem būdais: paviršiumi arba prasigraužti pro centrą. Taip pat „kirsti kelią“ galėtų kosmoso keliautojas, pasinaudodamas minėtuoju tuneliu.

Ar žinojote, kad laiko tėkmė esant kitokiai gravitacijai skiriasi? Vadinamasis „gravitacinis laiko išsiplėtimas“ yra realus fenomenas, stebimas ir Žemėje: esant stipresnei gravitacijai laikas eina lėčiau nei ten, kur gravitacija silpnesnė. Šis skirtumas proporcingas gravitacijos stiprumui.

Tad jei netyčia atsidurtumėte netoli juodosios skylės, jums laikas eis lėčiau nei tiems, kas yra, pavyzdžiui, Žemėje. Jūsų minutė netoli juodosios skylės truks 60 sekundžių, tačiau jei tuo metu galėtumėte matyti laikrodį Žemėje, jame tos pačios sekundės ištiksėtų greičiau. Todėl būdami netoli juodosios skylės sensite lėčiau nei žmonės, likę Žemėje.

Albertas Einsteinas paskutinius 30 savo gyvenimo metų bandė išvesti vieningojo lauko lygtis. Jis norėjo matematiškai įrodyti, kad gravitacija yra trys kitos fundamentalios sąveikos (jėgos) – stiprioji, silpnoji ir elektromagnetinė – yra vieningo energetinio Visatos lauko reiškiniai. Deja, nesėkmingai. To padaryti nepavyko ir jokiems kitiems fizikams.

Sunkumų kyla dėl gravitacijos, o, kai kurių fizikų manymu, problema yra ta, kad A.Einsteino reliatyvumo teorijoje numatyta keturių išmatavimų Visata (trys erdvės išmatavimai ir laikas arba erdvėlaikis) iš tiesų turi... penkis išmatavimus.

„Tarp žvaigždžių“ režisierius tuo pasinaudoja ir šiame filme iškelia idėją, kad Visata išties turi penkis išmatavimus.

Internete pseudonimu „AstroCritic“ prisistatantis buvęs NASA astronautas ir Tarptautinės kosminės stoties (TKS) vadas Leroyus Chiao per 15 metų trukusią astronauto karjerą šešis kartus buvo išėjęs į atvirą kosmosą, o orbitoje praleido beveik 230 parų. Jo nuomone, „Tarp žvaigždžių“ – 2.48 val. trukmės maratonas, kurį stebint laikas prabėga nepastebimai.

Istorija išties įdomi ir įtraukianti. „Nepaisant keleto „liapsusų“, filmas man patiko“, – savo verdiktą paskelbė jis. Kas filme užkliuvo didžiulę patirtį sukaupusiam buvusiam astronautui?

Jei filmas „Gravitacija“ buvo apie kosminius skrydžius, tai „Tarp žvaigždžių“ – ne apie kosmosą, nors didžioji dalis veiksmo vyksta kosmose. Tai labiau filmas apie žmogaus prigimtį, silpnybes, santykius ir gyvenimo motyvus. Palikdamas planetą kiekvienas tikras astronautas atsiduria akistatoje su išvardintais dalykais – ar tai būtų vaikai, nenorintys, kad tu skristum, ar streso kupinos valandos su įgulos nariais. Šiuo aspektu filmo kūrėjai pataikė kaip pirštu į akį.

Ar „Tarp žvaigždžių“ yra mokslinė fantastika? Tikrai taip, jos čia apstu. Pastaba techninių žinių fanatams: prieš žiūrėdami šį filmą, savąjį fizikos ir inžinerijos niežulį pasistenkite pasikasyti dar prieš įeidami į kino salę arba paprasčiausiai nežiūrėkite šio filmo. Jei vis dėlto nuspręsite žiūrėti, duokite valią vaizduotei. Šis pasakojimas, skirtingai nei „2001: kosminė odisėja“, nukels jus į kitokius pasaulius.

Pagrindinė rekomendacija būtų panaši, kaip ir filmui „Gravitacija“: jei nesikabinėsite prie techninių detalių, filmas jums paliks didelį įspūdį.

Kokios tos techninės spragos? Kaip ir dažniausiai būna fantastiniuose filmuose, erdvėlaivis ir skafandrai ten atrodo kur kas šauniau nei tie, kuriais tenka naudotis tikrovėje. Panašu, kad ateityje į orbitą žmones ir krovinius kels vienos pakopos raketos, o pats žvaigždėlaivis labiau primena besisukiančią kosminę stotį su dirbtine gravitacija joje.

Astronautai apsirūpinę šauniais dalykėliais. Pvz., ant skafandro ties dilbiais įmontuoti maži varikliukai. Jų paskirtis – sušvelninti, pristabdyti astronauto šuolį nuo aukštesnės uolos arba atvirkščiai – padėti jam užšokti ant didesnės uolos. Kažin, ar astronautas norėtų, kad iš tų varikliukų tūtų sklindančios išmetamosios dujos pradegintų skafandrą. Todėl, matyt, keliautojai į žvaigždes naudojosi kokiais nors šaltųjų dujų varikliais. Bet, tokiu atveju, kur yra didžiulis suslėgtų dujų rezervuaras? Neaišku, kokiu principu tie varikliukai veikia. Šiaip ar taip, jie – nepaprastai šaunūs.

Aktorius Matthew McConaughey Cooperio vaidmenį sukūrė nepriekaištingai. Jis – ūkininkas, kuris kadaise galėjo tapti astronautu. Tačiau netapo juo todėl, kad mūsų planeta pradėjo virsti audringa dykyne, o didžiausias rūpestis dabar – išmaitinti žmoniją, bet ne tyrinėti kosmosą. Kosminės ekspedicijos – seniai užmirštas reikalas. Tačiau kažkokios jėgos visas aplinkybes sutvarko taip, kad jis tampa ekspedicijos, kurios misija – žmonijos ištrūkimas iš mirštančios Žemės, nariu. Tačiau ką pasakyti dukrai, kuri išleisti tėvo į kosmosą visai nenori?

Tarpžvaigždinės ekspedicijos nariais tampa ir Amelia (Anne Hathaway) – patyrusio NASA fiziko, kurio vaidmenį atlieka Michaelas Caine, dukra. Įgula leidžiasi į beprecedentę kelionę, kurioje jiems teks susidurti su erdvėlaikio kirmgraužomis, juodosiomis bedugnėmis, laiko pokyčiais ir... keistu robotu, kuris, rodos, tam tikra prasme įkvėptas filmo „2001: kosminė odisėja“.

Kai kuriuose epizoduose vaizdai tiesiog kerintys, nors kai kur jie – šiek tiek keisti. Žemutinės orbitos vaizdai ir pojūčiai filme perteikti teisingai, tačiau tam tikrų laisvų interpretacijų (kaip ir turėtų būti) yra fragmentuose apie kirmgraužą ir juodąsias skyles.

O šiaip filmą verta pamatyti. Tai – daugiau nei eilinis mokslinės fantastikos filmas. Jis paskatins permąstyti, kas jums iš tikrųjų svarbu. Šia prasme filmas puikus.