Testas prasidėjo, kai JAV kosmoso agentūra kariškių bazėje
Havajų Kauajo saloje prikabino aparatą „Low-Density Supersonic
Decelerator“ prie didžiausio kada nors panaudoto helio baliono,
dydžio sulig futbolo aikšte. Balionas buvo paleistas 18 val. 40 min.
Grinvičo (21 val. 40 min. Lietuvos) laiku ir iškėlė
„lėkštę“ aukštai į dangų.
NASA televizija tiesiogiai transliavo šį įvykį.
Po maždaug 2,5 valandos kilimo, balionui pasiekus 36,6 tūkst. m
aukštį, „lėkštė“ buvo atkabinta, o tada įsijungė jos
raketinis variklis ir ji 3,8 karto greičiau už garsą pakilo į 54,9
tūkst. m aukštį.
Tuomet variklis buvo išjungtas ir NASA pradėjo savo pirmąjį
testą: išskleidė aplink „lėkštę“ pripučiamą spurgos formos
įtaisą „Supersonic Inflatable Aerodynamic Decelerator“.
Tai sėkmingai sulėtino „lėkštės“ kritimą iki greičio,
2,5 karto didesnio už garso greitį.
„Lėkštei“ krintant, NASA pradėjo antrą testą –
išskleidė didžiulį, 36 m skersmens parašiutą.
Šios naujos technologijos yra išbandomos itin dideliame
aukštyje, kur sąlygos yra panašios į sąlygas Marso viršutiniuose
atmosferos sluoksniuose.
Nusileidimams Marse NASA naudoja parašiutų sistemą, kuri pirmą
kartą buvo panaudota 8-ajame dešimtmetyje, bet sunkesniems
kosminiams aparatams reikia didesnių parašiutų.
Didžiulis parašiutas turėjo padėti „lėkštei“ švelniai
nusileisti ant Ramiojo vandenyno vandens paviršiaus, bet jis
nevisiškai išsiskleidė ir aparatas pasinėrė į vandenį.
Nepaisydama parašiuto neišsiskleidimo, NASA buvo patenkinta 150
mln. dolerių atsiėjusiu testu.
„Tai, ką matėme, yra labai geras testas“, – sakė vienas
misijos specialistų Danas Coatta (Danas Koata), kuris pažymėjo, kad
viskas ėjosi gerai iki to momento, kai buvo pradėtas parašiuto
JAV nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA)Marsasskraidanti lėkštė
Rodyti daugiau žymių
