Visų pirma, mes įgytume papildomo svorio (ne masės), nors tai, ko gero, tą akimirką rūpėtų mažiausiai. Mūsų planetos sukimasis aplink savo ašį yra labai svarbus ir tiesiogine prasme dovanoja mums gyvenimą. Jei ji nesisuktų, kažin ar vaikštinėtume jos paviršiumi, kvėpuotume atmosferos oru ir t.t.
Ties pusiauju žemės paviršius ir visa kas ant jo sukasi 465 m/s greičiu. Tačiau, pakilus į orą, žemė po mumis stovi vietoje. Nes mes iš inercijos irgi sukamės su Žeme. Tad akimirksniu sustabdžius visus Žemės sukimosi aplink savo ašį procesus, įvyktų katastrofa.
Žemei nustojus suktis tai, kas nebuvo kaip reikiant pritvirtinta prie planetos paviršiaus (įskaitant ir mus visus), iš inercijos skrietų sau toliau. Maždaug 0,5 km per sekundę arba 1600 km/val. greičiu Rusijos link, t.y., rytų kryptimi. Įsivaizduokite, kad tame puskilometryje pasitaikys koks medis ar pastato siena... Na, ko gero nepasitaikys, nes inercija iš žemės be vargo išraus ir juos.
Grįžkime prie akimirksniu įgyto kolosalaus greičio. Į kosmosą išskrieti jo nepakaktų, tam reiktų įsibėgėti iki maždaug 40 tūkst. km/val. Vis dėlto mūsų kūnai tokioje situacijoje skrietų 9,5 kalibro kulkos greičiu.
Daugiau šansų išgyventi turėtų lėktuvais skrendantys keleiviai, dar daugiau šansų – Tarptautinės kosminės stoties darbuotojai. Tiesa, tokiu atveju, vargu ar jų kas nors lauktų čia, apačioje. Nusileidimo takai būtų virtę kolosaliais nuolaužų kapinynais. Jų autorė – nebesisukanti Žemė.
Atrodytų, visai neblogus išgyvenimo šansus turėtų turėti visai palei pat Žemės ašigalius atsidūrę žmonės. Bet netrukus visą Žemės rutulį (taip pat ir ašigalius) nusiaubtų beprecedentės galios vėjo gūsiai, švilpiantys atominės bombos sprogimo bangos greičiu. Savaime suprantama, planetoje prasidėtų neregėtos galios pasaulinė superaudra. Šių oro gūsių trinties į sustojusios Žemės paviršių pakaktų kilti globaliems gaisrams.
O kaipgi Saulė? Ji sustotų viename dangaus taške. Ir para tada truktų ne 24 val., o 365 dienas. Žemei nustojus suktis išsijungtų ir Žemės magnetinis laukas. Nuogą planetą netruktų nutvilkyti mirtini jonizuotų dalelių srautai iš tos pačios Saulės ir iš atokesnių kosmoso kampelių.
Ramusis vandenynas visu baisumu mestųsi ant Andų grandinės ir, ko gero, be vargo ją perliptų, paskandindamas ir futbolu šiomis dienomis gyvenančią Pietų Ameriką, ir Šiaurės Ameriką. Panašias cunamio vandens procedūras Europai ir Afrikai, tikėtina, surengtų ir sūrusis Atlantas. Beje, cunamio bangos po kurio laiko panašiu intensyvumu atslūgtų. Kitaip tariant, jų kelyje atsidūrę sausumos plotai būtų nuvelėti abiem kryptimis.
Tačiau cunamio bangų vanduo galiausiai pradėtų srūti ašigalių link, kur gravitacija dabar būtų stipresnė. Ir ten kuriam laikui pasiliktų. Tačiau prieš jam sugrįžtant į dalį ankstesnių pozicijų, ties pusiauju būtų sausa. Beje, pati Žemė, kuri dabar yra šiek tiek suplota ir išsipūtusi ties pusiauju, virstu beveik idealios sferos formos rutuliu.
Visa tai nutiktų, jei Žemė nustotų suktis. Taip neatsitiks, bet... mūsų planetos sukimasis aplink savo ašį pamažu lėtėja.
