Kaip tai įvyks? Atsakymus pateikia internetinė laida „It's Okay To Be Smart“.
Prieš pereinant prie neaprėpiamo Visatos mastelio, pažvelkime, kas laukia mūsų pačių. Visų pirma, absoliuti dauguma šiuo metu Žemėje gyvenančių žmonių, ko gero, bus mirę po šimto ar 150 metų (mes optimistai).
Žmonėms gali atrodyti, kad žvaigždės danguje nejuda, tačiau taip nėra. Po 100 tūkst. metų Žemės pozicija Paukščių Tako galaktikos atžvilgiu bus taip pasikeitusi, kad žvaigždynai naktiniame danguje atrodys visiškai kitaip.
Per artimiausius 500 tūkst. metų, manoma, Žemę turėtų ištikti katastrofa – į planetą gali rėžtis milžiniškas asteroidas ar išsiveržti ugnikalnis, o šis įvykis turėtų pakeisti planetos klimatą. Žinoma, nei kada, nei kur tai įvyks, niekas negali prognozuoti. Bet baisiausia dar priešaky.
Senėdama Saulė taps vis karštesnė, o po 600 milijonų metų planetoje nebevyks fotosintezė, nes grunte bus per daug anglies dioksido. Po milijardo metų nuo dabar visa daugialąstė gyvybė bus išgaravusi. Tiesiogine šio žodžio prasme: Saulė išgarins planetos vandenynus, o tai sunaikins visą augmeniją ir gyvūniją.
Bet kokiu atveju, vargu, ar norėsite likti Žemėje ir sulaukti to, kas dar bus.
Vienaląsčiai organizmai išnyks po 2,8 mlrd. metų, o praėjus maždaug 4 mlrd. metų mūsų Paukščių takas susidurs su Andromedos galaktika. Tiesa, daugelis planetų ir žvaigždžių turėtų likti sveikos, kadangi didžiąją dalį galaktikų sudaro tuščia erdvė, taigi jos turėtų saugiai prasilenkti. Manoma, kad susidūrimo pavojus kyla maždaug 6-ioms iš trilijono žvaigždžių.
Tad jei mūsiškė Saulė nepateks tarp šių nelaimingųjų, po maždaug 7,9 mlrd. metų, išsekus jos kuro atsargoms, ji pradės plėstis ir „surys“ vidines planetas – Merkurijų su Venera. Galiausiai, nusimetusi išorinius sluoksnius, dar po 1,6 mlrd. metų ji virs baltąja nykštuke. Tokios būsenos žvaigždelė pulsuos dar daugybę metų.
Po maždaug 150 mlrd. metų prasidės Visatos masto pokyčiai. Visatai plečiantis iš Žemės nebebus matomos jokios kitos galaktikos – tik mūsiškio Paukščių tako kitos žvaigždės.
Praėjus trilijonui metų žvaigždės baigis žvaigždžių formavimasis, o po 110 trilijonų metų visos žvaigždės bus išnaudojusios savo energiją ir užgesusios. Žemės dangus taps aklinai tamsus.
Po kvadrilijono metų nuo dabar tai, kas bus likę iš Žemės, įtrauks juodąja nykštuke virtusi Saulė.
Tiek juodosiomis nykštukėmis, tiek juodosiomis skylėmis virtusios žvaigždės (o ir galaktikų centruose esančios juodosios skylės) ilgainiui išgaruos dėl fenomeno, vadinamo Hawkingo radiacija. Visa, kas dar bus likę Visatoje, bus taip nutolę, kad vargu, ar tai dar galima vadinti medžiaga – iš esmės, Visata taps neįsivaizduojamo dydžio tuščia erdve.
Žinoma, tai – tik viena iš kelių Visatos pabaigos teorijų. Ji remiasi atvirosios Visatos idėja: viskas plėsis be galo, kol visos žvaigždės išdegs ir išnyks.
Panašiai skamba ir pastovios Visatos teorija: kosmoso plėtimasis tęsis lėtėdamas, kol galiausiai Visatą ištiks „tuštumos“ likimas.
Uždarosios Visatos teorijoje postuluojama, kad trauka sustabdys plėtimąsi ir Visata galiausiai grįš į singuliarumo būseną – tokią, kokioje buvo prieš Didįjį sprogimą, kuris įvyko prieš 13,8 mlrd. metų. Ir... galbūt įvyks naujas Didysis sprogimas?
