NASA zondas „Galileo“ prie Jupiterio atskriejo 1995 m. gruodžio 7 d. ir planetos bei jos palydovų tyrimus vykdė beveik 8 metus. Zondas į Žemę atsiuntė galybę mokslinės informacijos, kuri iš pagrindų pakeitė Jupiterio sistemos sampratą.
Tačiau per tą laiką „Galileo“ smarkiai paseno. Įtakos tam turėjo ir siaubinga Jupiterio radiacija. Misijos pabaigoje tyrimų instrumentai pradėjo vis dažniau gesti ir klysti. Galiausiai tyrėjai sunerimo, kad vieną dieną apskritai praras ryšį su zondu. Jei taip įvyktų, „Galileo“ ir toliau suktųsi aplink Jupiterį ir, ko gero, kada nors nukristų į kažkurį iš Jupiterio mėnulių.
Zondas „Galileo“ prieš startą 1995 m. nebuvo sterilizuotas, tad jo viduje apstu Žemės bakterijų. Jei zondas nukristų į kažkurį iš Jupiterio mėnulių, tas dangaus kūnas būtų užterštas žemiškomis bakterijomis. Todėl NASA nusprendė, kad geriausia būtų zondą palaidoti Jupiteryje – taip būtų eliminuota biologinės taršos grėsmė.
Nors mokslininkams nė nekilo abejonių, kad tai saugus ir išmintingas sprendimas, maža grupė žmonių ėmė nerimauti. Juk „Galileo“ įrengtas šiluminis plutonio reaktorius. Jei zondas su visu reaktoriumi nukristų į Jupiterį, ar nekiltų grėsmė, kad tai jame sukels grandininę reakciją ir Saulės sistemoje įsižiebs antra žvaigždė – Jupiteris?
Juk vandenilines bombas padega detonavęs plutonis. O Jupiteryje vandenilio yra nepaprastai daug. Kadangi antros žvaigždės mūsų Saulės sistemoje neturime, ko gero, norėtume išgirsti, kad jos ir neturėsime. Tačiau ar taip galėtų įvykti? Ar apskritai tai gali kada nors įvykti?
Atsakymas – tikrai ne. To nesukeltų joks iš Žemės atskriejęs zondas. O ar Jupiteris kada nors gali virsti antrąja Saulės sistemos žvaigžde?
Didžiausią Saulės sistemos planetą sudaro daugiausiai vandenilis. Kad Jupiteris virstų kolosaliu ugnies kamuoliu, reikėtų deguonies. Receptui tiktų vanduo. Jo molekulę sudaro du vandenilio atomai ir deguonies atomas. Jei šių cheminių elementų turėtume tokiomis proporcijomis, gautume vandenį.
Kitaip tariant, jei būtų galimybė apgaubti Jupiterį deguonies kiekiu, kuris prilygtų pusei Jupiterio, gautumėte 1,5 Jupiterio dydžio ugnies kamuolį. Vandenilis ir deguonis susijungtų į vandenį ir atpalaiduotų daug energijos. Tačiau tiek deguonies po ranka neturime. O kolosalaus dydžio ugnies kamuolys dar nėra žvaigždė. Jei atvirai, žvaigždės apskritai „nedega“ – jose vyksta ne degimo (oksidavimosi) reakcijos.
Mūsų Saulė energiją gamina ne degimo, o branduolinėmis reakcijomis. Siaubinga gravitacija suslegia vandenilį iki būvio, kai milžiniškas slėgis ir aukšta temperatūra suspaudžia vandenilio atomus į helio atomus. Tai – branduolinė reakcija. Jos metu išsiskiria nepaprastai daug energijos, todėl Saulė šviečia labai skaisčiai.
Vienintelis būdas sukelti tokio tipo „gaisrą“ yra gauti nepaprastai daug vandenilio. Jo reikėtų tiek, kiek jo turi žvaigždė. Saulė yra nykštukė, tačiau Jupiteris už ją vis tiek mažesnis bent tūkstantį kartų. Vandenilio jame – tūkstantį kartų mažiau nei reikėtų virstant žvaigžde. Kitaip tariant, antrą žvaigždę Saulės sistemoje gautume suorganizavę tūkstančio Jupiterių susidūrimą.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Saulė nėra mažiausia visatoje žvaigždė. Iš tikrųjų, jei pavyktų gauti tiek vandenilio, kiek sudaro apie 7,5 proc. Saulės masės, gautume raudonąją nykštukę. Tai – taip pat žvaigždė. Mažiausia raudonoji nykštukė yra maždaug 80 kartų masyvesnė už Jupiterį. Taigi tam, kad Saulės sistemoje įžiebtumėte antrą žvaigždę, reikėtų kažkokiu būdu gauti dar 79 Jupiterius ir jais subombarduoti dabartinį mūsų planetų karalių.
Yra ir dar vienas kosminis kūnas, kuris ne toks masyvus kaip raudonoji nykštukė, tačiau yra panašus į žvaigždę. Tai – rudoji nykštukė. Beveik žvaigždė. Jos nėra tokios masyvios, kad jose prasidėtų tikrosios branduolinės reakcijos. Tačiau pakankamai masyvios, kad jose prasidėtų deuterio (vandenilio atmaina) branduolinės reakcijos. Rudąją nykštukę būtų galima sutverti iš 13 Jupiterių. Ne tiek ir daug, tiesa? Belieka tą velnio tuziną surasti ir nukreipti jį į Jupiterį.
Tačiau straipsnio pradžioje rašyta apie tai, kad į Jupiterį „numestas“ tik 339 kg sveriantis „Galileo“. Paversti Jupiterį antrąja Saulės sistemos žvaigžde – ne jo nosiai. Antrosios žvaigždės Saulės sistemoje nebus, kol joje neįvyks visa serija katastrofiškų susidūrimų. O jei jie įvyktų, mums kiltų kitų problemų.
Kaip minėta, zondas „Galileo“ ištarnavo 8 metus ir jau seniai ilsisi Jupiterio gelmėse. 1,4 mlrd. JAV dolerių vertės misijos didvyris žuvo 2003 m. rugsėjo 21 d. O danguje, kaip ir prieš dešimt metų, toliau šviečia viena Saulė.
