Čeliabinske ketinama statyti paminklą meteoritui, verslininkai rengia ekskursijas po jo skeveldrų kritimo vietas ir pardavinėja marškinėlius su užrašu, kad iš ryto nukritęs meteoritas teikia žvalumo. Įkurta net Čeliabinsko meteorito bažnyčia.
Garsiojo dangaus kūno liekanos ypač domina mokslininkus.
Tarp jų ir – Vilniaus universiteto docentą 79 metų Rimantą Gailių, tyrinėjantį iš kosmoso į Žemę nukritusių kūnų sudėtį ir prigimtį. Jis yra lankęsis tose vietose, kuriose nukrito Čeliabinsko meteoritas.
– Ar prieš metus nukritęs meteoritas – didelė katastrofa? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Gailiaus.
– Tai tikrai nebuvo katastrofa. Išdužo langų stiklai, griuvo tvoros, gamykloje virto viena siena. 1662 žmonės nukentėjo, bet nesunkiai. Sakyčiau, didelė laimė, kad tik tiek žalos.
Katastrofa neįvyko, nes meteoritas sprogo dideliame aukštyje.
Dažniausiai meteoritai sprogsta 20 kilometrų aukštyje – taip buvo ir prie Čeliabinsko. Tačiau tąkart prasidėjo kalbos apie ufonautus, išgelbėjusius Žemę, vos ne apie Dievo įsikišimą.
Lietuvoje yra užrašyta liudininkų prisiminimų apie 1929 m. sausio 10 dieną nukritusį Andrioniškių meteoritą.
Stebėtojai pasakojo: „Po vidurnakčio pamatė Mėnulio dydžio šviesulį, kuris dideliu greičiu artėjo į Žemę. O kitur buvo girdėti lyg šūvių papliūpos.“
Tokios pat šūvių papliūpos buvo girdimos ir Čeliabinske.
Didžiuliu greičiu atskriejęs ir su atmosfera susidūręs meteoritas suspaudžia orą – susidaro kažkas panašaus į plazmą. Dangaus kūnas irgi pradeda lydytis nuo karščio. Ir labai dažnai nuo to smūgio suyra į gabalus.
Bet pats kūnas nesuspėja įkaisti – tik jo paviršius.
Per kelias sekundes jis pasiekia Žemės paviršių.
Atmosferoje susidaro vakuuminė skylė, kuri traukdamasi sukelia pokšėjimą – lyg kas šaudytų.
– O koks galėjo būti blogasis įvykių Čeliabinske scenarijus?
– 1908 metais, kaip manoma, mažoji kometa sprogo virš Tunguskos upelio Rusijoje. Ji sprogo ore ir išvertė mišką 15–30 kilometrų peteliškės formos plote. Jei būtų sprogusi virš gyvenamosios vietovės – toks miestas kaip Sankt Peterburgas būtų buvęs visas sugriautas.
Čeliabinske nukrito mažesnis meteoritas.
Jeigu jis būtų sprogęs 5 kilometrų aukštyje, būtų buvę daugiau sugriovimų ir aukų. Būtų įvykusi baisi katastrofa.
– Kaip paaiškintumėte sutapimą: būtent tą dieną buvo pranašaujama pasaulio pabaiga?
– Pranašavimai susiję su manymu. Mokslas negali manyti, jis turi žinoti. Tie, kurie nori žinoti apie pranašystes, tegul eina pas būrėjus. Juk matote, nieko neatsitiko.
Mokslininkai apskaičiavo: katastrofa į pasaulio pabaigą būtų panaši tada, jei į Žemės vandenyną kristų 10 kilometrų skersmens asteroidas. Jis sukeltų vieno kilometro aukščio cunamį, kuris nuplautų visus žemynus, o Žemę aptrauktų debesys – kaip po branduolinio karo.
Neturiu tikslių duomenų apie Čeliabinsko meteoritą, bet laikraščiai rašo, kad jis buvo 17 metrų skersmens – 600 kartų mažesnis nei galintis sukelti pasaulio pabaigą.
– Tai kodėl visi šitaip išsigando?
– 1981 metų vasarą buvau su studentais Čeliabinsko apylinkėse prie to paties Čebarkulio ežero. Ten buvo įvykusi kažkokia branduolinė katastrofa – taip kalbėta per užsienio radiją.
Girdėjome apie radioaktyviąją taršą. Ten gyvenę baškirai ir kiti gyventojai buvo evakuojami – jiems nuslinko plaukai, prasidėjo spindulinė liga.
Žuvys, antys išsigimė. Taigi ši vieta – ypatinga. Ten daug įslaptintų mokslinių institutų.
Žmonės išsigando, nes prisiminė tuos įvykius.
– Ar tikrai prie Čeliabinsko prieš metus neįvyko branduolinė katastrofa, užmaskuota kaip asteroido kritimas?
– Ne, jokio radioaktyvumo nepastebėta.
Kai meteoritas sprogo – visa apylinkė nušvito tokia šviesa, kad kuriam laikui apakino stebėtojus.
Bet per branduolinį sprogimą žmonės iš tikrųjų būtų apakę.
– O jeigu asteroidas būtų nukritęs ant Žemės?
– Nuvažiuokite į Aukštadvarį ir pažiūrėkite, kas atsitinka, kai kosminis kūnas įsirėžia į Žemę. Būtų panašaus dydžio duobė, kaip ten esanti Velnio duobė: 200 metrų skersmens ir 40 metrų gylio.
Nustatyta, kad prie Aukštadvario kosminis kūnas krito prieš 10 tūkst. metų.
Tai buvo didelis sprogimas. Pats meteoritas nerastas, jis galėjo būti toks kaip Čeliabinske.
Yra užrašyta pasakojimų, kad ten velniai šokius rengė.
Gal tai apie katastrofą?
Kalbama, kad ta duobė kažkaip veikia žmones. Bioenergetikai nustatė, kad pietinė ir rytinė dalys veikia neigiamai, o šiaurinė ir vakarinė – teigiamai.
– Ar yra ant Lietuvos nukritę didesnių meteoritų nei Čeliabinske?
– Prie Druskininkų yra Mizarų kaimas – ten išmušta 4,5 kilometro skersmens duobė.
Vepriuose prie Ukmergės – 6,5–7,5 kilometro skersmens ir pusės kilometro gylio duobė. Šių meteoritų pėdsakus sunku rasti, nes palaidoti po žemės sluoksniu.
Prie Druskininkų meteoritas nukrito prieš pusę milijardo metų, prie Ukmergės – prieš 150 milijonų metų.
– Kodėl mokslininkai domisi meteoritais?
– Jais mokslininkai pradėjo domėtis pieš 150 metų. Geologams parūpo Mėnulyje esančių kraterių kilmė – ar jie susidarė išsiveržus ugnikalniams, ar nuo meteoritų smūgio.
Be to, tyrinėjant meteoritus galima išsiaiškinti Žemės ir visos Saulės sistemos kilmę.
Jeigu surinktume viską, kas nukrito ant Žemės iš kosmoso, daugiausia būtų akmeninių, mažiau – geležinių ir visai retai – akmens ir geležies mišinio gabalų.
O jei kas susprogdintų Žemę į gabaliukus, būtų tokia pat skeveldrų proporcija – branduolys sudarytas iš geležies, paviršius – iš akmens.
– Kas krinta ant Žemės?
– Kai sakome: „krinta žvaigždės“, didžiausia tikimybė, kad tai – suirusių kometų liekanos. Mūsų laikais krinta ir technogeninės šiukšlės.
– Tai nepavojinga žmogui?
– Esu skaitęs, kad kometos pasirodydavo prieš pandemijas. Dabar mokslininkai linkę tai sieti: kometose esančiuose ledo luituose galėjo būti virusų.
Ant asteroidų rasta organinių medžiagų, bet neteko girdėti, kad kas nors numirtų nuo sąlyčio su jomis.
Mokslininkai tiki, jog iš kažkokio visatos centro – nesvarbu, kur jis būtų – su kosmine medžiaga gali būti išnešiojamos gyvybės užuomazgos.
Palankiomis sąlygomis ši gyvybė gali išsivystyti.
– Kaip atskirti meteoritą nuo paprasto akmens?
– Paprasta akimi neatskirsi. Bet ant meteorito yra lydymosi luobelė.
Pagal sudėtį Žemės akmenys labai panašūs į meteoritus.
Bet yra skirtumų, pavyzdžiui, iš dangaus atskridę kūnai turi nikelio prisodrintos geležies – kamasito, kitų mineralų ir junginių, kurie skiriasi nuo susidariusių Žemėje. Be to, meteoritai – katastrofų padarinys, todėl turi aštrių kampų.
Žemė aplink Saulę skrieja 30 kilometrų per sekundę greičiu, o asteroidai lekia 42 kilometrų per sekundę greičiu.
Palyginkime – automato „Kalašnikov“ kulka skrieja 800 metrų per sekundę greičiu.
Įsivaizduokime, kai asteroidas susiduria su Žeme – jis trenkiasi 72 km per sekundę greičiu!
