Garsas, atkeliaujantis iš apatinių kvėpavimo takų, esančių žemiau Adomo obuolio, gali išduoti, ar kalbantis žmogus aukštas, ar žemas. Tai labai panašu į situaciją, kai pučiame orą pro butelio kakliuką, aiškina tyrimo autorius psichologas Johnas Mortonas iš Vašingtono universiteto Sent Luise.
Jei butelis yra didesnis ir aukštesnis, garsas skambesnis, rezonuojantis palyginus su garsu, išgaunamu su žemesniu, mažesniu buteliu.
Eksperimentui atlikti J.Mortonas su kolegomis pasinaudojo Vašingtono universiteto UCLA kalbų fondu. Jame saugomi savanorių balsų įrašai, tarp jų – ir skleidžiami iš minėtųjų apatinių kvėpavimo takų, kuriuos matavo prietaisu, tvirtinamu žemiau kalbančiojo Adomo obuolio.
Tuomet 24 savanoriai turėjo klausyti balsų įrašų – beprasmių žodžių virtinės. Pirmoje eksperimento dalyje savanoriai, klausęsi dviejų balsų įrašų, turėjo spėti, kuris iš kalbančiųjų, jų nuomone, galėtų būti aukštesnis.
Antroje eksperimento dalyje tyrimo dalyviai, išklausę penkių balsų įrašų, šiuos turėjo sudėlioti pagal spėjamą pastarųjų ūgį.
Išanalizavę eksperimento rezultatus, J.Mortonas su kolegomis pastebėjo ryšį tarp to, ar savanoriai teisingai atspėjo žemesnį ir aukštesnį kalbėtoją bei nedidelių suboglotinių rezonansų skirtumų. Tai leido daryti išvadą, kad klausytojų spėjimus dėl kalbėtojų ūgio lėmė būtent jie.
Vidutiniškai žmonės buvo teisūs 62,5 proc. – kur kas dažniau nei spėjant atsitiktinai.
„Manau, tai universalus, prigimtinis žmogaus sugebėjimas“, – įsitikinęs mokslininkas, savo tyrimą pristatęs Amerikos akustikos bendruomenės susitikime, vykusiame gruodžio 3 dieną San Franciske.
