Mokslininkai iš Australijos Sandraugos mokslinių ir pramoninių
tyrimų organizacijos (CSIRO) šį atradimą padarė išteklių
turtingame Kalgurlio regione Vakarų Australijos valstijoje, kurią
19-ojo amžiaus pabaigoje krėtė aukso karštligė.
Geochemikas Melas Linternas sakė, jog medžiai tikriausiai
įsiurbė aukso daleles per šaknis – iš 30 m gylio.
„Eukaliptas veikia kaip hidraulinis siurblys – jo šaknys
prasiskverbia dešimtis metrų į žemę ir siurbia vandenį, kuriame
yra aukso“, – sakė jis.
„Kadangi auksas tikriausiai yra toksiškas augalui, jis
transportuojamas į lapus ir šakas, kuriuos galima numesti“, –
pridūrė M.Linternas.
Tyrimo išvadose, kurios trečiadienį skelbiamos žurnale
„Nature Communications“, CSIRO nurodo, kad lapuose esančios
dalelės naujos aukso karštligės nesukels, nes jų skersmuo
prilygsta tik penktadaliui žmogaus plauko storio. Jos matomos tik per
modernius rentgeno aparatus.
Tačiau mokslininkai gali pasinaudoti biogeocheminių mėginių
tyrimų technologija, kuri parodytų, ar po žeme esama aukso.
„Imdami augalų mėginius ir juos analizuodami, ieškodami juose
mineralų pėdsakų, net ir negręždami galime įsivaizduoti, kas
dedasi po žeme, – sakė M.Linternas. – Tai tikslingesnis būdas
ieškoti mineralų, mažinantis išlaidas ir poveikį aplinkai.“
Pasak jo, šis metodas taip pat galėtų būti taikomas ieškant
kitų metalų – pavyzdžiui, cinko ir vario.
