Prieš tai S.Martinez-Conde ir S.Macknikui nebuvo atėjusi į galvą mintis, jog magai yra didžiausi manipuliacijos meistrai, visada lenkiantys mokslininkus keliais žingsniais. Būtent jie ir galėtų padėti suvokti, kaip veikia pagrindiniai smegenų mechanizmai.
Tada S.Martinez-Conde ir S.Macknik ėmėsi verbuoti žymiausius Amerikos iliuzionistus: Jamesą Randį, Penn Jillettę bei Raymoną Tellerį, o patys, kad geriau suprastų jų profesiją, išmoko magijos meno ir netgi išlaikė egzaminą. Išlaikę egzaminą profesoriai buvo priimti į „Magic Castle“ – garsiausią iliuzionistų draugiją.
„Tai buvo mūsų vienintelis pasirodymas, - korespondentams pasakojo S.Macknik. - Egzaminuotojų mintis buvo aiški: jums pavyko, bet verčiau pasilikite ties savo profesija.“
Nuo tada pagrindinė šių dviejų profesorių veiklos sritis – „neuromagija“. Jie taip pat skaito ir paskaitas, per kurias aiškina, kaip sudėtinga smegenims kontroliuoti iliuzijas.
„Smegenų užduotis – kiek įmanoma tiksliau mums pranešti, kas vyksta pasaulyje, - kalbėjo S.Macknikas. - Bet tai nėra visiška tiesa. Jos sukuria pasaulio imitaciją, padedančią mums išgyventi. Vienais atžvilgiais informacija labai tiksli, kitais – ne. Tai priklauso nuo tos informacijos naudingumo mums.“
S.Martinez-Conde teigimu, kai kurios iliuzijos visada mus apgaus, nesvarbu, kiek kartų prieš tai jau būsime jas matę. Anot jos, mes negalime atsispirti iliuzijai, net jeigu ir esame iš anksto apie ją perspėti.
1. Judantys paveikslėliai
Šimtus kartų įsitikinus, jog prieš save matome paprasčiausią paveikslėlį, jame pavaizduotos figūros vis tiek nepaaiškinamai juda mums prieš akis. Anot S.Martinez-Conde, tokie paveikslėliai sukuria iliuziją dėl akies judesių. „Nevalingi judesiai, vadinami mikrosakadiniais, judina paveikslėlį šitaip stimuliuodami judesio pojūčius regos sistemoje, dėl ko ir atrodo, lyg paveikslėlis judėtų“, - aiškina ji. Tai įrodo, kokie svarbūs regėjimui bei judėjimo greičio apskaičiavimui yra mikrosakadiniai judesiai.
2. Neatitikę lūkesčiai
Mes iš prigimties esame užprogramuoti atpažinti žmonių veidus. Savo paskaitose S.Martinez-Conde rodo mielo šviesiaplaukio berniuko, sėdinčio ant tėvo pečių, nuotrauką. Viskas atrodo idealiai, bet tada profesorė atkreipia visų dėmesį į berniuko plaštaką – jis turi du nykščius.
Kiek vėliau S.Martinez-Conde parodo šeimos nuotrauką. Joje visi šeimos nariai šypsosi žvelgdami į horizontą. Ir visų veidai identiški. Tai išties sudėtinga pastebėti. „Šios iliuzijos yra susietos su mūsų lūkesčiais, - aiškina profesorė. - Mes tikimės, kad visi veidai bus skirtingi, nes taip yra gamtoje.“
3. Tai tiesiog neįmanoma
Iliuzijų ekspertas Jerry Andrusas sukonstravo vadinamąją „Box Impossible“ dėžę. Iš pirmo žvilgsnio tai – paprasčiausia dėžė, tačiau, geriau įsižiūrėjus, iš karto pastebime vieną visiškai nelogišką detalę: dešinė galinė dėžės briauna kerta priekinę viršutinę. Pats J.Andrusas, stovėjęs šio stebuklo viduryje, po minutėlės tiesiog perėjo jį „skersai“. Viso šito paaiškinimas paprastas – perspektyva: pakeitę stebėjimo kampą suprasime, kad toji „dėžė“ – paprasčiausias L raidės karkasas.
„Iliuzija įrodo, kaip smegenys įvertina objektus, - sako S.Macknikas. - Mes matome tiesias linijas, kampus ir kaip visa tai susijungia, o smegenys nusprendžia, kas tai per objektas, net jeigu kai kurios jo detalės ir nėra logiškai išdėstytos.“
4. Beribė vaizduotė
Optinė iliuzija su dviem Pizos bokštais: abi bokštų nuotraukos yra visiškai vienodos, tačiau bokštas dešinėje atrodo labiau pasviręs.
„Ši iliuzija įrodo, kaip klaidingai smegenys gali perduoti informaciją. Stebint traukinių bėgius mums atrodo, kad horizonte jie susijungs, žiūrint iš apačios į du greta stovinčius dangoraižius – kad jų viršūnės tuoj susitiks. Stebėdami Pizos bokštų nuotraukas mes tikimės, kad jų viršūnės, kaip ir minėtųjų dangoraižių, galiausiai susijungs, dėl to dešinysis paveikslėlis ir atrodo labiau pasviręs“, - aiškina S.Martinez-Conde.
5. Tai, ko nepastebime
Paskaitose profesorius S.Macknikas nusprendė parodyti savo klausytojams vieną vaizdo įrašą, bet prieš tai davė paprastus nurodymus: suskaičiuoti, kiek kamuolių perduos baltos komandos žaidėjai. Vaizdo įrašui pasibaigus, publika išdidžiai paskelbė savo skaičiavimus. Jie buvo teisingi. Deja, nė vienas žiūrovų nepastebėjo svarbiausio dalyko – tarp žaidėjų šokančio rudo lokio.
„Dėmesys veikia kaip prožektorius: nukreipus jį į kažkokį konkretų dalyką, aplinkui esantys lieka nepastebimi, todėl galime praleisti kažką svarbaus“, - teigia profesorius.
Publika, šiuo atveju, žvelgė teisinga kryptimi, bet buvo susitelkusi ties kamuolių perdavimų skaičiavimais, todėl ir nepastebėjo lokio.
„Dauguma mokslininkų manė, jog tai yra pažinimo proceso trūkumas, bet mes su tuo nesutinkame. Mūsų nuomone, šis pavyzdys įrodo, kaip gerai veikia žmogaus smegenys – jos puikiai įvykdė paskirtą užduotį, o pašalinę informaciją tiesiog užblokavo“, - sako mokslininkas.
6. Juokas vietoj anestezijos
Profesoriai S.Martinez-Conde ir S.Macknikas iš iliuzionistų išmoko dar vieną svarbų triuką, tačiau moksliškai jo kol kas neištyrė. Jis itin mįslingas: per pasirodymą iliuzionistai pasinaudoja žiūrovų juoku, dėl kurio dėmesys yra nukreipiamas kitur. „Niekas nežino, kodėl tai veikia. Galbūt juoko metu mūsų dėmesys sutelktas į vidinį procesą, o ne išorinius dirgiklius“, - spėlioja S.Macknikas. Jis teigia, kad šiuo metu mokslinėje sferoje nėra pakankamai informacijos apie emocijų ir dėmesio sąsają, o ji labai svarbi norint geriau ištirti tokias neurologines ligas, kaip pavyzdžiui, Alzheimerio. „Kitas mūsų tyrimas bus sutelktas į šią problemą“, - teigia profesorius.
Parengė Jana Piepolytė
