Septyniolikai savanorių prie galvų buvo pritvirtintos kameros ir gyvai rodomas jų pačių vaizdas iš nugaros. Kai kuriems savanoriams buvo rodomas vaizdas, mirksintis pagal jų širdies ritmą.
Mokslininkai atrado, kad tie, kurie stebėjo pagal jų širdies ritmą mirksintį vaizdą, pradėjo save tapatinti su „virtualiuoju aš“ labiau, nei su savo kūnu, rašo telegraph.co.uk.
Pasak mokslininkų, tai rodo, jog pasikeitė jų „aš buvimo vietos“ pojūtis, ir jie patyrė „išėjimo už savo kūno“ jausmą.
Tyrimo vadovė Jane Aspell iš Kembridžo Anglia Ruskin universiteto sakė: „Šis tyrimas rodo, kad savojo „aš“ pajutimas gali keistis, pateikus informaciją apie vidinę kūno būseną, pavyzdžiu, širdies ritmą“.
Ji tikisi, kad atradimas gali padėti žmonėms, turintiems problemų dėl iškreipto savęs suvokimo, pavyzdžiui, sergantiems nervine anoreksija arba turintiems kūno dismorfinį sutrikimą.
Šiuo metu mokslininkė tiria, kaip keičiasi svorį metančių ir jo-jo efektą patiriančių žmonių savęs suvokimas, kai jie priauga svorio ir numeta.
„Pacientams, kenčiantiems nuo anoreksijos, sutrikęs ryšys su savo pačių kūnu. Jie žiūri į veidrodį ir galvoja, kad yra storesni, nei iš tiesų. Taip gali būti todėl, kad jų smegenys po svorio numetimo neatnaujina savo kūno įsivaizdavimo, todėl pacientas suvokia senąjį, storesnį savo vaizdą. Šis eksperimentas gali padėti žmonėms iš naujo „susijungti“ su savo dabartine fizine išvaizda. Jiems tai gali padėti suvokti, kaip iš tiesų atrodo jų „tikrasis aš““, - sako J.Aspell.
Per eksperimentą savanoriams ant galvų buvo uždėtos kameros, kuriose jie galėjo matyti gyvą savo vaizdą iš nugaros.
Taip pat jiems buvo pritvirtinti monitoriai, registruojantys jų širdies plakimą.
Jis buvo susietas su gyvai transliuojamu atvaizdu, kuris mirksėjo arba sinchroniškai, arba, kitais atvejais, nesinchroniškai su dalyvių širdies ritmu.
Šešias minutes pažiūrėjus į savo pačių atvaizdus, dalyviams buvo užrištos akys, ir jie buvo patraukti atgal. O tada jų buvo paprašyta atsistoti ten, kur, jų manymu, prieš tai jie stovėjo.
Paaiškėjo, kad dalyviai, kurie matė savo atvaizdą, mirksintį sinchroniškai su jų širdies ritmu, atsistojo arčiau tos vietos, kur buvo atvaizdas, o ne tos, kur jie iš tiesų stovėjo.
Savanoriai taip pat po eksperimento atsakė į klausimus – iš atsakymų paaiškėjo, kad jie save labiau sutapatino su virtualiu atvaizdu, o ne tikruoju savo kūnu.
Anksčiau atlikti tyrimai taip pat pateikė panašius rezultatus.
2011 m. amerikiečių mokslininkai teigė „panardinę“ savanorius į „avatarų“ kūnus – kompiuteriu sukurtas jų pačių versijas.
Savanorių buvo prašoma užsidėti virtualios realybės akinius ir stovėti priešais kamerą.
Dalyviai akinių ekranuose matė kameros filmuojamus jų nugaros vaizdus, kompiuteriu perdirbtus į virtualias 3D versijas arba avatarus.
Kai per jų nugarą buvo braukoma pieštuku, ir taip pat daroma avatarui priešais juos, jie galvodavo, kad virtualus kūnas iš tiesų yra jų pačių.
Žmonės susipainiodavo, kuris jų „aš“ tikras, kuris virtualus, nors iš tiesų juos skyrė 2 metrų atstumas.
Parengė Jurgita Noreikienė
