Kiekviena korio akelė yra tobulo šešiakampio formos, o jos
šešios plonytės vaškinės sienelės ne vien suteikia tvirtumo
korio struktūrai, bet ir yra išmaniausias būdas medui laikyti.
„Dėl kažkokios geometrinės nuovokos (bitės. - Red.) žino, kad
šešiakampės (akelės. - Red.) yra geriau negu stačiakampės arba
trikampės, ir kad jose telpa daugiau medaus, sunaudojant tiek pat
statybinės medžiagos“, - rašė IV mūsų eros šimtmečio graikų
geometras Papas iš Aleksandrijos.
Evoliucijos teorijos kūrėjui Charlesui Darwinui bičių korys buvo „absoliučiai tobulas darbo ir vaško
ekonomijos“ pavyzdys.
Tačiau kaip bitėms tai pavyksta?
Kaip rodo nauja studija, korio akelės iš pradžių būna ne
šešiakampės, o apskritos.
Šešiakampėmis jos palaipsniui tampa tolygiai pasiskirstant
vaškui, kurį specialios bitės darbininkės įšildo iki lydymuisi
artimos temperatūros.
Šie prielaidą iškėlė trys mokslininkai iš Didžiosios
Britanijos ir Kinijos, vadovaujami Kardifo universiteto tyrėjo
Bhushano Karihaloo.
Mokslininkai aiškinosi, kas nutinka, kai korius statančios
bitės surenka vaško pleiskanėles nuo nektarą ir žiedadulkes
renkančių darbininkių kūnų.
Karštligiškai darbuodamosi, šios bitės lipdo akeles,
išsirikiavusios eilėmis šalia viena kitos ir iš priešingų korio
pusių.
Jos suminko pleiskanėles ir prilipdo jas netoli tos vietos, kur
jungiasi trys mažyčiais 6 mm skersmens cilindrai.
Darbininkių skleidžiama šiluma ir vaško fizinės savybės
atlieka visa kita.
Maždaug 45 laipsnių Celsijaus temperatūroje vaškas labai
suminkštėja ir tampa klampia tąsia mase.
Akelių jungimosi vietoje paviršiaus įtempimo jėga priverčia
vašką išsitempti tarsi pienišką karamelę. Sienelės tarp
cilindrų jungimosi vietų susilydo, išsitiesina, ir akelės tampa
šešiakampės.
Net jeigu bičių korių sandaros paslaptis gali būti paaiškinta
fizikos ir matematikos principais, mokslininkai pripažįsta, jog
dalis nuopelnų tenka patiems vabzdžiams.
„Negalime ignoruoti, negalime nesistebėti bičių vaidmeniu
šiame procese, kaitinant, minkanti ir ploninant vašką tiksliai ten,
kuri reikia“, - sakoma straipsnyje, kuris buvo paskelbtas Didžiosios
Britanijos mokslo žurnale „Journal of the Royal Society Interface“.
