Kosmoso „užkariavimo“ pasekmės – tai ir televizija, ir telefono ryšys, ir GPS, ir meteorologiniai stebėjimai. Bet yra ir neigiamų kosmoso įsisavinimo pasekmių. Apie visa tai, o taip pat apie gyvybę kitose planetose, NSO bei Lietuvos vietą kosminių tyrinėjimų kontekste, lrytas.lt kalbasi su astronomu, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrėju Gunaru Kakaru.
- Ar labai pasikeitė pasaulis 1961 m. balandžio 12-ąją?
- Jis krūptelėjo. Bet pirmąjį kartą, ko gero, pasaulis krūptelėjo ne 1961 m., o 1957-aisiais spalio 3 d., kai buvo paleistas pirmas dirbtinis Žemės palydovas. Tada žemiška technika buvo nugalėtas Žemės traukos dėsnis.
O 1961-aisias iš esmės buvo labai kuklus laimėjimas. Apskristi Žemę jau ne vieną kartą buvo bandyta, o J. Gagarinas padarė apie Žemę tik vieną apsisukimą.
Bet tai buvo žmogaus išėjimas į kosminį pasaulį. Ir ta lavina, kuri prasidėjo nuo 1961 m., šiandien yra išaugusi iki grandiozinio lygio. Taigi, 1961 m. balandžio 12-oji yra didžiulio techninio vyksmo Žemės civilizacijoje pradžių pradžia.
- Kokie reikšmingiausi žmonijos pasiekimai kosmose nuo tų dienų iki dabar?
- Čia reikėtų vardyti ir vardyti. Šiandieninė civilizacija sunkiai būtų įsivaizduojama be tų pasiekimų ir techninių galimybių, kurias pagimdė kosmonautika.
Pirmiausia reikėtų paminėti globalinį Žemės ryšį. Televizija, telefonas, GPS sistema, meteorologija, prognozės, Žemės ištekliai, klimato kaita, klimato stebėjimas, ciklonų, taifūnų stebėjimas – mes turime šiandien galimybę iš kosminio atstumo stebėti tai, kas vyksta Žemėje. Tai didžiulis laimėjimas.
Kitas svarbus dalykas – tai, kas per daugelį metų pavirto į Tarptautinę kosminę stotį, kur solidariai dirba įvairios šalys, kur atliekami unikalūs eksperimentai. Tai – tarsi didžioji platforma būsimiesiems tolimesniems skrydžiams.
Na ir, žinoma, neįmanoma nepaminėti grandiozinio įvykio – pirmųjų žmogaus pėdų Mėnulyje. 1969 m. birželio 20 d. ten pabuvojo Neilas Armstrongas. Nors praėjo labai daug metų, ir jau Neilo nebėra tarp gyvųjų, bet tos Mėnulyje paliktos pėdos byloja apie tolimesnį žmogaus siekį pažinti, suprasti, pajausti, įvertinti kosminį pasaulį ir Saulės sistemą.
Šiandien mūsų laukia didžioji kelionė į Marsą. Turiu galvoje pilotuojamus skrydžius į Marsą.
- Kaip vertinate Marso kolonizavimo projektą, ar jis gali būti sėkmingas?
- Žodis „kolonizavimas“ šiame kontekste ne visiškai gražiai skamba. Tie Žemės kolonizavimai, kurie vyko, turėjo daug neigiamų dalykų. Kalbama tiesiog apie tai, ar galės žmogus Marse įkurti pastovias stebėjimo stotis.
Aš lyginčiau jas su Antarktidos stotimis, kur įvairių šalių mokslininkai nuolat dirba, stebi. Lygiai tokios pat stotys planuojamos Mėnulyje ir Marse. Mėnulyje tokios stotys tikrai bus. Kaip seksis su Marsu – nedrįstu prognozuoti.
Kaip ten bebūtų, pirmosios pilotuojamos kelionės į Marsą bus unikalus reiškinys. Žmonija, drįsčiau teigti, visa bus prigludusi prie televizijos ekranų, stebėdama tą tolimą kelionę, skrydį ir nusileidimą.
- Kosmoso „užkariavimas“ yra taikus, mokslinis procesas ar vis dėlto tam tikra prasme karas - valstybių politinių įtampų, karinio pajėgumo demonstravimo atspindys?
- Čia yra du aspektai. Kosmonautika, aeronautika prasidėjo būtent nuo ginklavimosi varžybų ir nuo galimybių pasiųsti raketas į bet kurį Žemės tašką iš kosminių orbitų. Kosmonautikos pradžia yra pagimdyta karo varžybų – tai absoliutus faktas.
Šiandien tas karinis aspektas yra smarkiai nutolęs. Kita vertus, tiksliai lokalizuoti taikinio vietas Žemėje padeda orbitiniai palydovai – karinei pramonei tai labai reikšminga. Tad tam tikras karinis aspektas, deja, išlieka kaip Žemės civilizacijos piktžaizdė. Čia mūsų liga, ir nežinia, kada mes ją persirgsime, ir ar išvis įmanoma žmonijos civilizacijai ją persirgti.
Bet šiuo metu 80-90 proc. kosmonautikos yra normalus kosminės erdvės įsisavinimas – ne užkariavimas, ne pavergimas. Bent jau prie šiandieninio Žemės civilizacijos vystymosi vektoriaus tie laimėjimai yra naudingi.
- Pastaruoju metu ypač padaugėjo pranešimų apie neigiamą kosmoso įsisavinimo aspektą – kosmines šiukšles. Žmonija kosmosą užteršia didesniais tempais, nei savo planetą? Ar tai labai pavojinga?
- Tai antra medalio pusė šalia visų laimėjimų ir naudos. Užteršimas – grandiozinė problema. Ji nė kiek nesilpnėja, tebeauga, šiukšlių tebegausėja. Šiuo metu apie Žemę sukasi daugiau kaip 12 tūkst. neprižiūrimų didesnių ir mažesnių šiukšlių. Jų susidūrimas su orbitiniais laivais, kosminėmis stotimis, palydovais yra pavojingas. Kuo toliau, šita problema darysis vis skaudesnė.
Šiuo metu vykdomi įvairūs projektai, teoriniai skaičiavimai. Bet iki praktinio tų šiukšlių rinkimo ir neutralizavimo kol kas, deja, neprieita. Vyksta lygiai tas pats, kaip Žemėje. Tiek Žemei besivystant kaupiasi daugiau šiukšlių ir iškyla jų utilizavimo problema, tiek ir kosminėje erdvėje.
- Kiek svarbi yra kosminė ekologija? Ar žmogus gali pakenkti kitoms planetoms ar Mėnuliui, ten išsilaipindamas ir užsiimdamas kokia nors veikla?
- Suprantama, kad svarbi. Visuose aparatuose, kurie leidosi Mėnulyje, buvo imtasi specialių atsargumo priemonių, kad nebūtų užteršta Mėnulio aplinka. Lygiai taip pat svarbu, kad iš Mėnulio grįžtantys aparatai neužterštų Žemės aplinkos.
Šita problema normaliai eksploatuojama. Vargu, ar reikėtų nerimauti, kad mes Marsą užteršime kuo nors žemišku. Marso sąlygos yra tiek atšiaurios, kad daugumai Žemės bakterijų ir mikroorganizmų jos būtų visiškai nepriimtinos ir nepalankios.
Tačiau unikalu tai, kad Žemėje mes randame tokių mikroorganizmų, kurie, bent jau teoriškai, galėtų išgyventi Marso sąlygomis. O tai byloja apie tai, kad vis dėlto yra vilties, kad mes Marse rasime arba egzistavusių mikroorganizmų pėdsakų, arba net ir šiandien egzistuojančių. Tai būtų kolosalus atradimas.
- Arba galime rasti tai, ką patys ten užvežėme?
- Toks dalykas buvo. Tai įvyko Mėnulyje. Vienos ekspedicijos dalyviai priėjo prie automatiškai nusileidusio aparato ir paėmė plastmasines detales, norint pažiūrėti, kaip atviroje kosminėje erdvėje išgyvena plastmasinės medžiagos. Nuostabą sukėlė tai, kad ant jų buvo rasta sušalusių, suvargusių Žemės bakterijų.
Atšildytos jos puikiai pradėjo daugintis ir egzistuoti. Tai reiškia, kad bent jau kai kurie mikroorganizmai kosmines keliones pakankamai gerai ištveria.
- O jūs tikite, kad kur nors Visatoje egzistuoja sąmoningų ir protingų būtybių, analogiškų žmonėms?
- Nereikėtų vartoti žodžio „tikėti“. Reikia remtis elementariais faktais. Mūsų egzistavimas šitoje planetoje yra šimtaprocentinis, jeigu ne daugiau, įrodymas, kad ne tik gyvybė, bet ir protinga būtybė Visatoje egzistuoja.
Jeigu bandysime šitą dalyką neigti, beprotiškai milžiniškoje visatoje mes būsime vieninteliai unikalūs, o tai teoriškai būtų labai, labai mažai tikėtina.
- Kaip vertinate pranešimus apie NSO? Ar jie kelia jums šypseną, ar yra buvę tokių, kurie priverstų susimąstyti, o gal tai vis dėlto ateiviai iš kosmoso?
- Mūsų pedagogika mus išugdė tokius, kad mes iš tikrųjų gyvename ne realiame pasaulyje, o pasaulyje, kurį žinome iš formulių, vadovėlių, enciklopedijų, iš lytėjimo, matymo, uostymo, pajutimo. Mes gyvename tik tame pasaulyje, kurį tarsi pažįstame ir žinome. Nežinomybė, kuri aprėpia visą mūsų erdvę, mums yra tarsi neprieinama.
Kai mes su ja susiduriame, neriamės iš kailio, įrodinėdami, ar tai absurdas, ar tai faktas. O pagarbos nežinomybei, deja, mes esame neišsiugdę, nors, mano manymu, tai yra būtina mąstančio žmogaus savybė.
Kalbant apie NSO, daugiau kaip 90 proc. jų liudininkų stebėjimų galima paaiškinti normaliais reiškiniais. Tačiau tam tikra dalis reiškinių ar objektų, kurie yra stebimi, deja, šiandieninio mokslo yra nepaaiškinami.
Daryti iš to galutines išvadas ir teigti, kad mus kažkas lanko, aš nedrįsčiau. Bet esu visiškai įsitikinęs, kad mes susiduriame su reiškiniais, kurių nesugebame paaiškinti, kurie yra nežinomybės sferoje. Nėra prasmės nertis iš kailio ir juos neigti arba, atvirkščiai, įrodinėti, kad mus kažkas lanko.
- Gal galite paminėti konkrečių atvejų, kurie jums sukėlė tokias mintis? Ar patikimas šaltinis, pranešęs tokią informaciją?
- Tokių atvejų yra pakankamai daug. Pavyzdžiui, garsusis Petrozavodsko įvykis, kuris dar buvusioje Sovietų sąjungoje sukėlė daug triukšmo. Buvo rengiamos didžiulės ekspedicijos, vyko tyrinėjimai. Mes, Lietuvos astronomai, tada vykdėme uždarą slaptą programą kodiniu pavadinimu „Galaktika“, tai teko susipažinti su ta medžiaga.
Liko daug neaiškumų. Žinoma, buvo prielaidų, kad tai nevykęs kosminis paleidimas iš SSRS šiaurinio poligono, bet klausimų liko pakankamai daug.
Man ir pačiam su žmona ne kartą teko susidurti su reiškiniais, kurie buvo visiškai objektyviai stebimi, matomi ir jaučiami, bet jų paaiškinti, netgi būdamas fizikas ir astronomas, aš negalėčiau.
Tų susidūrimų pakankamai daug, ir spaudoje apie tai informacijos galima rasti, bet mes vis dar įpratinti nevalingai kelti klausimą, ar tai tiesa, ar netiesa, absurdas ar melas, išmislas? Sustoti ties pagarbos riba nežinomybei, deja, daugelis mūsų nesugeba.
- Kaip kosmoso tyrinėjimų kontekste atrodo Lietuva?
- Pirmiausia reikėtų pasididžiuoti ir pasidžiaugti tuo, kad senojo Vilniaus universiteto auklėtinis Kazimieras Simonavičius (XVII a. artilerijos inžinierius, raketų išradėjas, LDK bajoras ir karininkas. - Red.) - pirmas žmogus pasaulyje, prabilęs, rašęs ir braižęs daugiapakopes raketas. Jos aprašytos jo veikale „Didysis artilerijos menas“.
O šiuo metu Lietuvos nacionalinė kosmonautikos asociacija ruošiasi paleisti nedidelius dirbtinius Žemės palydovus. Jie didžiulio perversmo nepadarys, bet tai yra įsiliejimas į techninę kosmoso įsisavinimo pažangą, kuri reiškiasi ne tik kosminiame pasaulyje, bet ir buitiniuose, ūkiniuose dalykuose. Žengti pirmi žingsniai dėl Lietuvos įstojimo į pasaulinę kosmoso organizaciją – tai gražu ir sveikintina.
- Ar kosmose daug objektų su lietuviškais pavadinimais?
- Tai ne kosmonautikos, o astronominių stebėjimų nuopelnas. Pastaraisiais dešimtmečiais teleskopinė pažanga padarė milžiniškus šuolius. Asteroidų, palydovų, Marso, Veneros ir kitų planetų paviršiaus darinių „kosminė geografija“ apima ir Lietuvą – lietuviškų pavadinimų kosmose atsirado labai daug.
Veneroje labai daug moteriškų mitologinių vardų – jais pavadinti Veneros krateriai, kalnagūbriai. Marse yra Alytaus krateris. Lietuviškų pavadinimų yra ir Mėnulyje, labai daug asteroidų, kometų. Yra kometa, pavadinta atradėjo Kazimiero Černiaus vardu. Mūsų astronomų atrastiems asteroidams suteikti vardai, susiję su lietuvių mokslininkais.
- Kaip kosminiams objektams suteikiami vardai?
- Yra keli variantai. Kai reikia skirti vardus planetų – Merkurijaus, Veneros, Marso – naujiems dariniams, kurie atsiskleidė, įvairios šalys siūlo savo pavadinimus, ir speciali Tarptautinės astronomų sąjungos komisija sprendžia, skirti tuos ar kitus vardus.
Kometų ir asteroidų atradimas atradėjui duoda galimybę suteikti tam ar kitam objektui savo vardą ar pasiūlyti kokį nors kitą. Tai atradėjo prerogatyva.
