Jei esate entuziastingas „Daktaro Hauso“ gerbėjas ar tiesiog ieškote smagaus skaitalo – pasiruoškite pakeisti požiūrį ir patirti svaiginantį jausmą, tarsi pavartojus vikodino. Leidyklos „Metodika“ išleista Tedo Cascio ir Leonardo L. Martino knyga „Hausas ir psichologija. Žmogiškumas neveža“ - tai žymių psichologų, savo srities ekspertų, Džordžijos universiteto psichologijos studentų ir daugelio kitų, įsimylėjusių „Hausą“, komandinio darbo rezultatas.
Čia rasite daugybę moksliškai pagrįstos ir tyrimais paremtos informacijos su rekomenduojamomis detaliomis nuorodomis. Šios informacijos tiek daug, kad knyga gali tiesiog tarnauti kaip mokslinis šaltinis psichologams, mokytojams ar dėstytojams, skaitantiems psichologijos kursą studentams ar vyresnių klasių mokiniams. Išties sunku būtų rasti dar linksmesnį ir įdomesnį būdą supažindinti su psichologijos mokslu.
Portalas lrytas.lt skaitytojams siūlo knygos ištrauką, kurioje Lile Jia ir Edwardas R. Hirtas analizuoja Hauso ir jo komandos, o taip pat ir visų mūsų kūrybiškumą.
* * *
Vienas mums visiems įdomiausių dalykų, susijusių su Hausu, yra paties diagnozavimo proceso stebėjimas. Hausas veda savo komandą tarytum per aklinai tamsų tunelį, kol galiausiai už dar vieno posūkio jie randa mįslės raktą (na, dažniausiai). Paciento diagnozės paieškas Hausas prilygina galvosūkiui ir mėgaujasi nagrinėdamas tą tūkstantį galimybių, kurias jis mato, pacientui jaučiant ar pasakojant savo ligos simptomus. Mes žavimės jo šiurpą keliančiu sugebėjimu pastebėti visas, atrodytų, nesvarbias detales ir galiausiai pajusti nušvitimo momentą, kai staiga viskas įgauna prasmę ir randamas galvosūkio sprendimas. Dažnai mes visi matome Hauso kūrybiškosios pusės darbo eigą.
Kai mūsų paklausia apie tokius žmones, kurie istorijoje ar literatūroje buvo vadinami įžvalgos ir kūrybiškumo genijais, apie ką dažniausiai pagalvojame? Šerloką Holmsą? Albertą Einšteiną? Volfgangą Amadėjų Mocartą? Vincentą van Gogą? Ar galime priskirti mūsų numylėtąjį daktarą Gregorį Hausą prie šios grupės žmonių? Na, jis tikrai tiktų prie mazochistiškų asmenybių sąrašo. Jis yra profesionalus diagnozuotojas, pelnęs savo kolegų pagarbą ir susižavėjimą. Vis dėlto jis nuolat jaučia stiprų fizinį skausmą, kurį vis mėgina numalšinti rydamas vieną po kitos vikodino tabletes. Jam kyla sunkumų bendraujant ir užmezgant artimesnius ryšius su kitais žmonėmis (išskyrus kelis atvejus, kaip serijoje „Linijos smėlyje“ su autistu berniuku ar serijoje „Neištikimas“ su kunigu). Jis atrodo vienišas ir nelaimingas, išskyrus tuos atvejus, kai jį užvaldo nauja intriguojanti paciento byla. Galiausiai reikėtų pridurti, kad Hausas niekina ir akivaizdžiai demonstruoja panieką socialinėms normoms ir taisyklėms, skatindamas savo komandos narius (ir darydamas aibę kitų dalykų) neteisėtai įsibrauti į pacientų namus, kad galėtų gauti informacijos, reikalingos jo paciento ligos ar negalavimo diagnozei nustatyti.
Čeisas. Jo mąstymas peržengia tradicinius rėmus, kas čia blogo?
Formanas. Jis apskritai nežino, kur tie rėmai!
(„Okamo skustuvas“)
Iš tiesų mintis, kad kūrybiškumas ir pamišimas yra glaudžiai tarpusavy susiję, siekia Aristotelio laikus. Be to, daugelis šiuolaikinių mokslininkų mano, kad žmonės, kurie yra apdovanoti kūrybiškumo ir sumanumo bei stebėjimo galiomis, dažniau patiria asmenybės sutrikimų, tokių kaip depresija, šizofrenija ar bipolinis sutrikimas, palyginti su kūrybinio prado neturinčiais kolegomis. Jiems taip pat nesvetimas alkoholizmas, pripratimas prie narkotinių medžiagų ir polinkis į savižudybę. Nors intuityviai dauguma žmonių jaučia, kad kūrybiški žmonės yra kažkuo išskirtiniai, kad jie kartu yra ir genijai, bet ir beveik bepročiai, socialinės psichologijos tyrėjai stengėsi išsiaiškinti, kaip kūrybiški individai palengvina savo įžvalgumo ir intuicijos procesą. Manoma, kad mes visi galime būti kūrybiški, kiekvienas gyvenime gali pajusti tokį momentą, kai viskas staiga pasidaro aišku. Tačiau daugeliui tie momentai atrodo apgaulingai, tad kyla klausimas, kaip tokie žmonės kaip Hausas gali būti tokie įžvalgūs, kai kiti juos supantys žmonės, nors ir turi tokią pat stiprią motyvaciją surasti paciento ligos priežastis ir jį išgydyti, vis dėlto sunkiai dėlioja galvosūkio gabalėlius į vieną dėlionę. Šiame skyriuje pasiaiškinsime, kokie veiksniai padeda Hausui įžvalgiai matyti situaciją, ir pamėginsime įvertinti, kiek jis pats kontroliuoja savo kūrybiškąją pusę.
Ar (kūrybos) drabužiai padeda?
Vienas ryškiausių Hauso bruožų yra polinkis prisiimti riziką. Atrodytų, kad visi aplink jį esantys žmonės bijo žengti neteisingą žingsnį, žingsnį, kurį padarius, pacientas gali nukentėti ar gali grėsti pavojus net jo gyvybei, tačiau Hausas, norėdamas išsiaiškinti paciento negalavimo priežastis, yra atviras, kaip jis pats vadina, „žvalgomajam gydymui“. Kai kiti aplinkiniai kritikuoja Hausą, vadindami jį nejautriu ar abejingu, mūsų herojus paprasčiausiai nori pamėginti ką nors radikalaus, jei jam atrodo, kad toks gydymo būdas suteiks vertingos informacijos apie paciento ligą. Pažvelkite į šį dialogą tarp Hauso ir Kadi, vykusį pirmoje serijoje:
Kadi. Aš nutraukiu gydymą.
Hausas. Ji yra mano pacientė.
Kadi. Tai mano ligoninė.
Ne aš ją susargdinau, ji nėra bandomasis triušis, aš turiu pagrįstą teoriją apie ją kankinančią ligą.
Kadi. Bet be jokių įrodymų.
Hausas. Niekada nebūna įrodymų. Penki skirtingi daktarai remdamiesi tais pačiais simptomais pateikė penkias skirtingas diagnozes.
Kadi. Tu neturi jokių įrodymų. Ir niekas nieko nežino, ar ne? Tai kodėl tada tau atrodo, kad tu niekada neklysti?
Hausas. Man taip neatrodo, man tiesiog sunku galvoti, kad gali būti priešingai. Ir kodėl tu taip bijai suklysti?
Kadi. Nes esu gydytoja. Nes kai mes klystame, pacientai miršta.
Žinoma, šiame dialoge matome abi puses. Turbūt daugelis šioje diskusijoje palaikytų Kadi, nes nenoras rizikuoti paciento gyvybe verstų priimti saugesnį, konservatyvesnį gydymo būdą. Vis dėlto Hausas lieka ištikimas kitokiam požiūriui, kuris, kaip rodo tyrimai, skatina netradicinį mąstymą ir didesnį kūrybiškumą. Netradiciniai gydymo metodai, kurie gali suteikti vertingos informacijos apie ligą, dažnai susiję su didesne rizika. Hausas nebijo rizikos, nes žino, kad mainais jis gali gauti galimybę tiksliai nustatyti diagnozę ir sėkmingai išgydyti pacientą. Atsiminkite jo netradicinį požiūrį į Rebekos gydymą pirmoje sezono serijoje.
Hausas. Kiek turime laiko?
Formanas. Jeigu tai auglys, galbūt mėnesį, gal du, jei jis užkrečiamas, tada gal dvi savaites, jei jis gyslinis, tada greičiausiai jis plis greičiausiai, tada gal turime savaitę.
Hausas. Nutrauksime visą gydymo procesą.
Formanas. Tai nieko nedarysime? Tiesiog žiūrėsime, kaip ji miršta?
Hausas. Taip, žiūrėsime, kaip ji miršta. Tiksliau, stebėsime, kaip greitai ji miršta. Tu juk ką tik mums pasakei, kad kiekvienai auglio rūšiai būdingas savas laikotarpis. Kai pamatysime, kaip greitai jis žudo ją, žinosime, koks tai auglys.
Formanui toks Hauso požiūris atrodo beširdis, tačiau galiausiai jis padeda išsiaiškinti labai svarbią informaciją, padėjusią išgelbėti Rebekos gyvybę. Tik toks žmogus kaip Hausas norės prisiimti didesnę riziką, taikydamas netradicinį metodą, žinodamas, kad galbūt už tokį poelgį sulauks kritikos, bus išjuoktas ar net taps pajuokos objektu, tačiau kartu turėdamas vidinės kūrybinės potencijos atrasti naujus gydymo būdus. Iš tikrųjų daugelis pačių kūrybiškiausių istorijoje teorijų ar atradimų buvo padaryti pasitelkus netradicinį mąstymą ir pateikiant idėjas, kurios tuomečiams amžininkams atrodė absurdiškos ar eretiškos.
Tikriausiai galima teigti, kad kūrybiški genijai turėtų būti visiški kitamaniai, žmonės, mėgstantys laužyti nusistovėjusias taisykles, nepaisyti tradicinių mąstymo būdų ir faktinės padėties. Toks mąstymo būdas dar vadinamas susitelkimu į pasiekimus. Žmonės, kurie susitelkę į geresnius pasiekimus, mato gyvenimo suteiktus iššūkius kaip galimybę pasiekti daugiau, augti kaip asmenybei ir pagauti sėkmę. Susitelkimas į rezultatą skatina žmones rizikuoti, nes jie mato, kad iš galimos rizikos galima laimėti. Tarkim, žmonės, kurie yra susitelkę į prevenciją, vertina iššūkius kaip dar vieną galimybę patirti nesėkmę, tad yra motyvuoti vengti rizikingų situacijų, kurios mažina jų saugumo jausmą. Tyrimais patvirtinta, kad žmonės, kurie yra susitelkę į rezultatą, dažniau linkę rizikuoti, jei tiki, kad taip galima pasiekti daugiau, o susitelkę į prevenciją rizikuoti vengia, bijo padaryti ką nors ne taip ir vėliau patirti nesėkmę ar nuostolių. Žinoma, Hausas priklauso susitelkusių į rezultatą žmonių grupei ir aiškiai niekina tuos, kurie nemato reikalo rizikuoti diagnozuojant ligas. „Kodėl tu taip bijai suklysti?“ – paklausė Hausas pirmoje sezono serijoje. Tikrai, skamba kaip į rezultatą susitelkusio žmogaus šūkis!
Ar jau nesame to aptarę anksčiau?
Visi esame girdėję šį posakį: „Jei nepasiseks iš pirmo karto, mėgink dar kartą.“ Hauso komandos nariams šis posakis yra tapęs tikrove, nes būtent taip jie elgiasi kiekvienoje serijoje, kai mėgina nustatyti teisingas pacientų ligų diagnozes, ir dažnai jų nepatvirtina nei testų rezultatai, nei gydymas. Turint omenyje, kad pacientas gali jausti negalavimą dėl milijono įvairiausių priežasčių, nieko keisto, kad Hausas ir jo komanda, norėdami patvirtinti ar paneigti spėjamą diagnozę, dažnai priversti grįžti prie lentos ir surinkti papildomų įrodymų. Viena mūsų mėgiamiausių vietų serijoje yra ta, kai komandos nariai dalijasi surinkta informacija ir mėgina atspėti paciento negalavimo priežastis. Kuris nors komandos narys pamėgina spėti, dažniausiai vien tik tam, kad Hausas jo ar jos spėjimą atmestų kaip netinkamą, ir šis procesas tęsiasi tol, kol visi komandos nariai sutaria dėl galimos diagnozės, kuria remiantis, vėl bus atliekami papildomi tyrimai.
Komandos bendravimo dinamika iliustruoja svarbų kūrybiško darbo grupėje aspektą.Žmonės, kuriems nebūtina užbaigti diskusiją, dažniausiai nori apsvarstyti visas galimybes ir apgalvoti visus galimus problemos sprendimo būdus, prieš pateikiant savo sprendimą ar vertinimą. Jie stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos iš įvairiausių šaltinių ir yra atviri kitokiai nuomonei ar alternatyviems sprendimams. Priešingai, žmonės, kuriems svarbu kuo greičiau užbaigti diskusijas, yra kur kas mažiau tolerantiški dviprasmiškoms situacijoms ir dažniausiai skuba kuo greičiau priimti sprendimą. Tam tikrais atvejais noras kuo greičiau išspręsti problemą gali būti teigiama savybė (pavyzdžiui, kai problemą reikia išspręsti per ribotą laiką). Tyrimų rezultatai rodo, kad žmonės ar grupės, kurioms nėra poreikio kuo greičiau priimti sprendimą, būna daug kūrybiškesni (-ės) ir galiausiai pasiekia geresnių rezultatų. Žinoma, Hauso ir jo komandos narių kruopštus ir atsargus dėmesys bei kiekvienos galimos diagnozės apsvarstymas per pasitarimus yra būtent tokios kūrybiškos grupės požymis.
Tačiau kaip menkas noras greitai rasti sprendimą ir užbaigti diskusijas kelia kūrybiškumo lygį? Na, greičiausiai taip yra todėl, kad tokie žmonės nori surinkti kuo daugiau reikalingos informacijos. Užsakomi tyrimai, mėginami nauji nebandyti gydymo metodai ir stebimi jų rezultatai. Remiantis rezultatais, atmetami tam tikri pasirinkimai, arba, atvirkščiai, labiau įsitikinama savo sprendimo teisingumu. Tačiau negalima teigti, kad Hausas šiuo požiūriu yra ypatingas, nes šis bruožas būdingas kiekvienam geram gydytojui ar diagnostikos specialistui. Vis dėlto vienas dalykas išskiria Hausą iš kitų šios grupės žmonių – tai jo noras, turint naujų įrodymų, patikrinti anksčiau atmestas versijas. Kaip tik šis Hauso sugebėjimas apsvarstyti daugybę galimybių, net ir tas, kurios jau buvo atmestos kaip neteisingos, padaro Hausą kūrybiškumo genijumi. Vienas tai įrodančių pavyzdžių galėtų būti serija „Linijos smėlyje“, kurioje Hauso komanda mėgina diagnozuoti autizmu sergančio berniuko širdies ir plaučių negalavimus. Iš pradžių Hausas užsako išmatų tyrimą, norėdamas patikrinti parazitų organizme tikimybę, tačiau tyrimo rezultatai neigiami. Komandos nariai tikrina ir kitas galimybes, tokias kaip vėžys, kepenų cirozė ar piktybinis auglys, tačiau nė vienas jų spėjimas nėra teisingas.
Formanas. Ko jūs ieškote?
Hausas. Jis mums pasakoja, ką mato, sako, kuo jis serga, vis paišo ir paišo juos mums visą laiką. Niekas nežinojo, kaip kalbėtis su autistu.
Dominikas. Apie ką jūs? Ką jis matė?
Hausas. Sveiki, gražuoliai. Tai ne auglys, Formanai, tai jo aky plaukiojantys kirminai. Gyvūnas pasituština smėlio dėžėje, berniukas joje pažaidžia, berniukas užvalgo smėlio, toliau jau patys galite pratęsti.
Formanas. Išmatų tyrimo dėl galimų parazitų rezultatai buvo neigiami.
Hausas. Apvaliosios kirmėlės nepatenka į žmogaus išmatas.
Formanas. Kameron tikrino smėlį.
Hausas. Visą smėlį? Kirminai prasiskverbė iš jo žarnyno į kitus organus, užpuolė plaučius, todėl jis ir rėkė iš skausmo, tai ir sukėlė išsiliejimą. Įsiskverbė į kepenis, dėl to dalis mirusių kepenų ląstelių pateko į sistemą, prasiskverbė į akį ir ją supančius raumenis, dėl to jo akies obuolys apsisuko.
Tuo metu, kai visi kiti priima neigiamą išmatų tyrimo atsakymą kaip aiškų įrodymą, kad reikia atmesti hipotezę dėl parazitų organizme, Hausas dar kartą įvertina galimą diagnozę ir galiausiai sugeba išspręsti visą galvosūkį.
Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, kurie yra priversti surasti kūrybišką problemos sprendimo būdą, dažnai sunkiai geba išsivaduoti iš savo mąstymo rėmų ar nusistatytų taisyklių. Mėgstamas pavyzdys šiai problemai iliustruoti yra Dunckerio žvakės problema. Per šį klasikinį eksperimentą dalyviai gauna žvakę, smeigtukų dėžutę, degtukų dėžutę ir jų paprašoma pritvirtinti žvakę prie sienos taip, kad ji nenukristų ant po ja stovinčio stalo. Dalyviai dažniausiai stengiasi pritvirtinti žvakę prie sienos smeigtukais arba išlydę jos pagrindą priklijuoti, tačiau nė viena iš šių strategijų nepasiteisina. Beveik nebūna tokių dalyvių, kurie pamėgintų mąstyti nestandartiškai, tai yra pasinaudotų smeigtukų dėžute kaip žvakės pagrindu ir smeigtukais pritvirtintų ją prie sienos. Kodėl žmonės nesugalvoja tokio problemos sprendimo būdo? Psichologai tvirtina, kad dauguma dalyvių būna „užsiciklinę“, kad smeigtukų dėžutės funkcija yra laikyti vienoje vietoje smeigtukus, ir jiems labai sunku perorientuoti savo požiūrį, kad tai gali būti tiesiog dėžutė, kuri gali padėti išspręsti galvosūkį.
Tačiau Hausas nepriklauso didžiajai dalyvių, mėginančių išspręsti Dunckerio galvosūkį, daugumai. Ypatingai mažas Hauso poreikis būtinai kuo greičiau išspręsti problemą leidžia jam pastebėti kitas diagnozės nustatymo galimybes. Be to, jis demonstruoja gebėjimą grįžti atgal ir dar kartą patikrinti jau atmestą hipotezę (pavyzdžiui, kaip serijoje „Linijos smėlyje“ apie parazitus), kai naujai gauti tyrimų rezultatai parodė, kad tikriausiai diagnozė buvo atmesta neteisingai, o jo komandos nariai tik nustebę stebi puikų Hauso darbą. Savaime aišku, jis mėgaujasi savo gebėjimu kūrybiškai nustatyti tikslias diagnozes. Tai ne tik patenkina jo ego, bet ir ko gero sumažina jo fizinį skausmą (kaip matėme serijos „Sulaužytas“ pabaigoje).
Koks metodas slepiasi po (kūrybiška) beprotyste?
Išanalizavę Hauso elgesį matėme, kad tam tikri bruožai ir charakterio savybės padėjo mūsų prie vikodino pripratusiam gydytojui išsiugdyti kūrybišką mąstymą. Tie, kuriuos įkvėpė Hauso pavyzdys ir kurie mėgins pasekti šiuo pavyzdžiu, turėtų įvertinti, kiek tai kainuos (turime omenyje socialinius santykius), jei nuspęs elgtis kaip Hausas. Toks elgesys tikrai ne minkštaširdžiams!
Turbūt dabar galime įsivaizduoti Hauso veide ironišką šypsenėlę, tarytum sakančią: „Aš esu unikalus!“ Tad ar vis dėlto yra prie ko prikibti? Ar įmanoma įgelti didžiuliam Hauso ego? Pasišaipyti iš jo taip, kaip jis šaiposi iš kitų? „Tačiau, kaip kartą pasakė toks filosofas Jaggeris, – girdime atitariant Hausą, – ne visada gali gauti viską, ko norisi.“ Tikrai ne visada. Tačiau jeigu giliai panagrinėsime kūrybiškumo procesus, galėsime atsakyti į Hauso repliką taip pat, kaip atsakė Kameron, cituodama Jaggerį pirmojoje serijoje: „Jeigu stengsies, pasieksi ko nori.“
Hauso loginio mąstymo meistriškumas: „Voilà, tai limfoma!“
Mums reikėtų paprasčiausiai įrodyti, kad kūrybiškas Hauso mąstymas nėra nulemtas jo paties labiausiai vertinamos savybės – racionalumo. Hausas taip vertina racionalumą, kad net atmeta religiją, nes ji nėra racionalaus mąstymo produktas.
Sesuo Augustina. Kodėl jums taip sudėtinga patikėti Dievu?
Hausas. Man sudėtinga apskritai suvokti tikėjimą; tikėjimas neparemtas nei logika, nei patirtimi. („Būsi prakeiktas, jei taip pasielgsi“)
Žinoma, iš dalies Hauso „nesveikas“ genialumas kyla iš panašaus į Šerloko Holmso demonstruoto dedukcinio mąstymo. Pavyzdžiui, pirmoje serijoje Hausas sugeba suprasti, kad paciento žmona jam yra neištikima vien iš paprasčiausio fakto, kad paciento oda tapo oranžinė (dėl per didelio kiekio suvartotų morkų ir vitaminų).
Diagnozuodamas pacientų ligas Hausas keliais žingsniais lenkia savo komandos narius, mėginančius nustatyti paciento negalavimų priežastis iš kelių simptomų. Reikėtų paminėti, kad jis nesikuklina ir šia savybe puikuojasi prieš kitus. Šeštojo sezono serijoje „Tironas“ matome, kaip Hausas grįžta iš reabilitacijos klinikos ir prisideda prie Formano vadovaujamos komandos. Hausas apsimeta gerbiantis Formano autoritetą ir nekalba per pirminį diagnozavimą. Ir nieko stebėtino, kad jis visaip mėgina sutrukdyti diskusijoms ir dominuoti pokalbyje. Kai galų gale komanda priima bendrą sprendimą, kad Afrikos diktatorius serga limfoma, Hausas pasiūlo Formanui uždaryti žaliuzes. Kai Formanas padaro, ko paprašytas, visi pamato užrašą ant žaliuzių „ŠTAI, TAI LIMFOMA“. Taip visiems aiškiai parodoma, kad Hausas jau iš anksto tiksliai nuspėjo diagnozę ir ją užrašė.
Hausas yra loginio mąstymo meistras, bet ne tik dėl to jis mąsto kūrybiškai. Toliau šiame skyriuje aptarsime dvi skirtingas Hauso kūrybiškumo puses. Viena – tai Hauso pirminis instinktas pradedant diagnozuoti paciento ligą, kita – įspūdinga tendencija surasti sprendimą net tada, kai atrodo, kad padėtis yra be išeities. Kaip toliau pademonstruosime, nė viena iš šių pusių nėra susijusi, kaip pats Hausas neteisingai mano, su loginiu mąstymu.
„Tai buvo tik nuojauta!“: bauginamai jautrūs Hauso instinktai
Liza Kadi greičiausiai daugybę kartų apkaltino Hausą, kad šis renkasi tam tikrą gydymo būdą pasikliaudamas tik savo intuicija ar pirminiais instinktais, o ne konkrečiais įrodymais. Dažnai Hausas tiesiog iš karto nujaučia, koks negalavimas kankina jo pacientus. Tačiau dažnai teigiama, kad šie pirminiai instinktai nėra labai patikimi, ir dauguma žmonių juos vertina prieštaringai, kaip tik dėl to Kadi ir nepritaria tokiam diagnozavimo būdui. Vis dėlto, dideliam Kadi nusivylimai, Hauso nuojauta dažniausiai neapgauna.
Pavyzdžiui, antrojo sezono serijoje „Viskas įskaičiuota“ gydytojas praneša Kadi apie krauju viduriuojantį berniuką tuo metu, kai ji, Vilsonas ir Hausas žaidžia pokerį.
Gydytojas. Daktare Kadi? Vienas iš jūsų pacientų reanimacijoje. Ianas Alstonas. Šešerių metų.
Kadi. Aha... Taip, aš jį atsimenu. Kas nutiko? Klausau jūsų.
Gydytojas. Jis viduriuoja krauju, kol kas kraujo tyrimas stabilus, tačiau prastėja jo koordinacija.
Kadi. Panašu į gastroenteritą ir dehidrataciją. Užsakykite skysčių ir aš juo pasirūpinsiu.
Manau, jis tavo, Hausai.
Hausas. Ar jie skenavo jam galvą?
Gydytojas. Ne, kodėl jie turėtų skenuoti...
Kadi. Nustok žaisti savo žaidimus. Ar paskambinsi?
Hausas. Koks jo širdies plakimas?
Gydytojas. Stabilus.
Kadi. Atsiprašau. Hausai, tai gastroenteritas. Aš nesiruošiu niekur eiti.
Ko gero, mūsų mažasis Ianas serga skrandžio ir plonosios žarnos uždegimu, ir Kadi diagnozė yra tokia pat profesionali, kaip ir bet kurio kito kvalifikuoto gydytojo. Tačiau Hausas, girdėdamas apie įtartinas koordinacijos problemas, nujaučia, kad vaikas serga ta pačia nežinoma liga, kuri prieš 12 metų jau pražudė vieną jo 72 metų pacientę (jis taip pat laimi pokerio partiją turėdamas keletą tūzų). Tai gana pritemptas instinktyvus spėjimas. Visų pirma, koordinacijos praradimas gali atsirasti kaip gastroenterito komplikacija. Antra, sunku išvesti paralelę tarp šešiamečio berniuko ir septyniasdešimtmetės moters. Vis dėlto Hausas primygtinai tiki savo nuojauta, nors tam labai prieštarauja Kadi ir jo komanda. Galiausiai paaiškėja, kaip ir daugeliu kitų atvejų, kad Hausas ir vėl buvo teisus. Jo intuicija išgelbėjo berniukui gyvybę!
Kadi nesugebėjo įvertinti, kad tokių ekspertų kaip Hausas intuicija gali veiksmingai padėti iš karto tinkamai įvertinti sprendžiamą problemą. Tyrimai rodo, kad tokių ekspertų kaip šachmatų meistrai ar patyrę ugniagesiai intuicija išties gali būti labai tiksli. Norint pasiekti intuicijos tikslumo efektą, būtinos dvi esminės sąlygos: 1) kai iš aplinkos visa gaunama informacija yra tiksli ir labai patikima; 2) kai ekspertai turi galimybių tyrinėti aplinką.
Medicina, kitaip nuo politika ar finansų sektorius (ar dar reikia ką nors pridurti apie politikų spėjimus dėl galimų rinkimų rezultatų ar finansų analitikų rinkos prognozes?), pateikia tikrai labai patikimą informaciją. Kiekvienas simptomas suteikia informacijos apie negalavimo ar ligos priežastis. Juk vis dėlto dėl evoliucijos kaip tik skausmai ir kitokie nemalonūs organizmo pojūčiai praneša, kad kažkas negerai. Hausas, vienas geriausių šalies diagnostikos specialistų, tikrai gerai išmano medicinos pasaulį. Kitais žodžiais tariant, jo aplinkoje yra tinkamos sąlygos pasireikšti jo neklystančiai intuicijai.
Tačiau Hausas nesugebėjo suvokti vieno dalyko. Jis nežino, iš kur kyla jo nuojautos. Jis gina savo instinktyvią nuojautą prieš Kadi, sakydamas: „Man tiesiog sunku galvoti priešingai“, tarytum jo nuojauta remiasi loginiu mąstymu. Tačiau, jei atidžiau išnagrinėsime istoriją serijoje „Viskas įskaičiuota“, pamatysime, kad, logiškai mąstant, diagnozė, jog berniukas serga gastroenteritu ir jį kamuoja dehidratacija, buvo visiškai pagrįsta, remiantis pirminiais simptomais. Tad iš kur vis dėlto kyla Hauso intuicija?
Daugelis tyrėjų sutinka su nuomone, kad nuojautą lemia pasąmonės procesai. Tad mums sunku nupasakoti, kaip tą intuityvų jausmą patiriame, nes tai nėra sąmoningo mąstymo padarinys. Juk paprasta paaiškinti, kodėl prie 1 pridėję 1 gauname 2, tačiau daug sunkiau paaiškinti, kodėl kartais sutikę nepažįstamąjį iš karto jaučiamės su juo artimi ar apima jausmas, kad vienas kitą seniai pažįstate. Profesionalų intuicija veikia tokiu pat principu. Jie taip pat iš karto jaučia žiną, o tą žinojimą jiems pakužda pasąmonė, kokia liga kankina pacientą. Kartais kai kurie žmonės, pavyzdžiui, tokie kaip Hausas, yra apdovanoti išskirtine intuicija, tačiau ji yra tokia pat pasąmoninga, kaip ir visų mūsų instinktyvūs jausmai. Būtent dėl to, kad intuityvus žinojimas kyla iš pasąmonės gelmių, žmonės yra linkę intuiciją mistifikuoti ir apgaubti ją stebuklingumo aura.
„Žiurkė, mėlyna, varškė, pirmyn!“: asociatyvūs pasąmonės žaidimai
Jei pasąmonė nepriklauso nuo loginio mąstymo, kas daro jai įtaką? Psichologai deda daug pastangų tirdami pasąmonę ir intuiciją, ir dabar dauguma sutinka, kad pasąmonė veikia asociatyvių ryšių principu, tai yra tie ryšiai sujungia įvairias mūsų atmintyje slypinčias sąvokas ir taip gimsta intuicija.
Sąvokos mūsų atmintyje susietos nevienodo stiprumo ryšiais. Jei tam tikri atvejai kartojasi arba yra tarpusavyje panašūs, jie susisieja stipresniais tarpusavio ryšiais. Pavyzdžiui, pagalvė visiems asocijuojasi su miegu, nes šie du dalykai dažniausiai būna greta vienas kito kiekvieną dieną, o asociacija su pagalvių mūšiu yra daug retesnė ir silpnesnė.
Kūrybiška intuicija žmones aplanko tuomet, kai jie susieja daiktus ar reiškinius netipiškomis asociacijomis. Pavyzdžiui, koks būtų kūrybiškas atsakymas į prašymą: „Pasakykite transporto priemonės pavadinimą“? Turbūt visi sutiksite, kad atsakymas sapnas yra gerokai kūrybiškesnis už standartinį automobilis, nes žmogus sukūrė netipišką asociatyvinį ryšį tarp sapno ir keliavimo, juk abiem atvejais mes kažkur keliaujame.
Norėdami patikrinti, ar žmogaus polinkis kurti netikėtas asociacijas yra susijęs su kitomis kūrybiškumo formomis, psichologai dažniausiai naudoja vadinamąjį RAT (tolimų asociacijų) testą. Šiame teste dalyvaujantys žmonės gauna sugrupuotus tris žodžius. Jų užduotis – sugalvoti dar vieną žodį, kuris daugumai žmonių asocijuotųsi su visais trimis jiems pateiktais žodžiais. Paimkime pavyzdį su žodžiais žiurkė / mėlyna / varškė. Daugumai dalyvių neprireikia daug laiko sugalvoti, kad ketvirtas žodis gali būti sūris. Tačiau daugumai daug sunkiau ir reikia daugiau laiko sugalvoti žodį žodžių grupei nardyti / šviesa / raketa. Turbūt nenustebsite, kad rezultatai rodo, jog vieniems žmonėms RAT testai sekasi lengviau nei kitiems? Dar svarbiau yra tai, kad žmonės, kurie pasiekia gerų rezultatų per RAT testą, geriau pasirodo ir atlikdami kitas kūrybines užduotis. (Užuomina į sunkųjį RAT klausimą: „Ar kada nors esate susimąstę, kodėl mėlyna spalva asocijuojasi su geru oru?“)
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Hausas tikrai puikiai pasirodytų per RAT testą. Beje, kiekvienos serijos pradžioje rodomas Hauso komandos minčių lietus labai panašus į RAT testą. Hausas išvardija simptomus ir sako: „Pirmyn!“ Komandos tikslas – surasti vieną ar kelias labiausiai tikėtinas ligos priežastis, kurioms tiktų Hauso įvardyti simptomai. Taip žmonės sprendžia ir RAT testus! Ir dažniausiai pats Hausas greičiausiai sugalvoja diagnozę. Šis gebėjimas surasti netipiškas ir svarbias asociacijas ir sudaro pagrindą atsirasti jo kūrybiškai bei neklystančiai intuicijai.
Kaip matote, kūrybiška intuicija atsiranda tada, mėginama susieti sunkiai susiejamus dalykus ir rasti esmines, iš pirmo žvilgsnio nematomas, priežastis. Taigi serijoje „Viskas įskaičiuota“ Hauso intuicija susieja šešiametį berniuką ir 72 metų pacientę, ir tai galime pavadinti kūrybiška intuicija. Ir, kaip jau minėjome, visas šis procesas vyksta savaime ir nepriklauso nuo sąmoningo mąstymo proceso. Loginis mąstymas naudojamas tik tuomet, kai reikia įvertinti diagnozės pagrįstumą. Bet pirminius Hauso instinktus, jo pradinę nuojautą, priešingai nei mano pats Hausas, lemia ne jo sąmonė, o pasąmonė.
„Mane aplankė mūza“: Hauso nušvitimo momentai
Vis dėlto Hausą labiau garsina kita jo kūrybiškumo pusė. Mes visi puikiai žinome, kokia bus įvykių seka kiekvienoje „Daktaro Hauso“ serijoje. Komanda suklys nustatydama mirštančio paciento diagnozę ir atsidurs aklavietėje. Kai visi galutinai praranda paskutinę viltį, Hausą aplanko intuicija, jis staiga patiria nušvitimo momentą ir padaro ką nors visiškai nesusijusio su pirmine diagnoze.
Pavyzdžiui, trečiojo sezono serijoje „Pagrįstas leidimas“ komandos nariai nežino, kuo serga senas mokslininkas Ezra Pauelas. Tačiau staiga Hausui kyla idėja, kurią jam sukelia pamatytos vieno iš klinikos pacientų dukters raudonos kelnaitės. Greičiausiai tos kelnaitės jam priminė Kongo raudonąjį, dažą, naudojamą tikrinant, ar pacientas neserga amiloidoze. Kai komanda įsitikina, kad Hauso spėjimas teisingas, Formanas paklausia Hauso, kaip jam kilo mintis, kad pacientas serga šia liga. Hausas šį kartą gana sąžiningai atsako, kad mergina raudonomis kelnaitėmis tapo jo mūza.
Formanas. Kaip, po velnių, tu sugebėjai...
Hausas. Ne aš. Mane aplankė mūza.
Mūzos, senovės Graikijos įkvėpimo deivės, jau nuo neatmenamų laikų asocijuodavosi su kūrybiškumu. Vyrai dažnai apibūdina tą jausmą kaip mūzų apsilankymą. Šis palyginimas labai tinka apibūdinti kūrybiškai nuojautai, nes ji yra nekontroliuojama ir atsiranda be jokio perspėjimo. Palyginti su loginiu mąstymu, kuris remiasi indukcijos ir dedukcijos metodais, ir kurie gali būti valdomi minties jėga, kūrybiško įkvėpimo galima tik tikėtis.
Hausas nėra išimtis, ir jis neturi jokios galimybės kontroliuoti savo kūrybinių nušvitimų. Tai puikiai iliustruoja jo nesugebėjimas nustatyti diagnozės serijoje „Gelbėtojai“. Jis aiškiai suirzęs ir išsigandęs, kad galbūt „prarado savo stebuklingąsias galias“. Tačiau iš tiesų Hauso stebuklingosios galios yra tiesiog gebėjimas dažnai patirti kūrybinį nušvitimą. Tačiau jei jis atsiranda ne per loginį mąstymą, kas jį sukelia?
Grahamas Wallasas buvo pirmasis, teoriškai aprašęs žingsnius, būtinus patirti kūrybiško įžvalgumo (nuojautos) momentą. Tai pasiruošimas, inkubacinis periodas, įžvalga ir patvirtinimas. Pasiruošimas – tai informacijos rinkimo stadija, kai žmogus tikrina įvairias problemos sprendimo galimybes. Inkubacinis periodas – tai etapas, kai esminė problema nustumiama į šalį, o kūrybiškas problemos sprendimas bręsta pasąmonėje. Įžvalgos momentas, arba, kitaip sakant, nušvitimas, ateina tada, kai pasąmonės padiktuotas sprendimas yra įsisąmoninamas. Patvirtinimo etapas yra tada, kai nuojautos padiktuotas sprendimas visapusiškai patikrinamas ir, jei reikia, dar tobulinamas.
Be jokios abejonės, pasiruošimo ir patvirtinimo etapams diriguoja sąmoningas mąstymas. Tačiau inkubacinis periodas, vadinamasis kelias į nušvitimą, seniai buvo priskiriamas pasąmonės darbui. Daugybė linksmų nutikimų, pasakojamų įvairiausių mokslininkų ar menininkų, lyg ir įrodo, kad tam tikru etapu sąmoningas problemos sprendimo ieškojimas turi būti ignoruojamas, kad pasąmonė padiktuotų savąjį sprendimą. Pavyzdžiui, G. Spenceris Brownas taip parašė apie serą Izaoką Niutoną:
„Niutonas žinojo ir pats praktikavo tokį būdą, kad, norint surasti patį paprasčiausią sprendimą, reikia daugybės metų apmąstymo. Jokių veiksmų. Jokių loginių svarstymų. Jokių skaičiavimų. Jokios aktyvios veiklos. Neskaityti. Nekalbėti. Nesistengti. Nemąstyti. Tiesiog žinoti, ką reikia sužinoti.“
G. Spenceris Brownas, „Formos tiesos“
Vis dėlto turint omenyje, kad pasąmonę labai sunku studijuoti moksliškai, tikslūs aprašymai, kaip pasąmonė padiktuoja intuityvų sprendimą, vis dar sukelia daug diskusijų.
Gana ilgai psichologai per inkubacinį periodą pasąmonei priskyrė pagrindinį vaidmenį. Tiksliau, teoretikai mano, kad pasąmonė paprasčiausiai padeda neteisingiems pirminiams spėjimams nugrimzti į nežinią ir būti pamirštiems. Tad galiausiai žmogus įgauna galimybę į problemą pažvelgti tarytum iš naujo.
Teiginys, kad pasąmonės vaidmuo per inkubacinį etapą yra tokia pasyvi, neseniai keletui mokslininkų sukėlė abejonių. Vis daugėja įrodymų, kad iš tiesų pasąmonė mąstymo procese dalyvauja aktyviai. Tiksliau, yra empirinių duomenų, kad nevykstant sąmoningiems mąstymo procesams, pasąmonė turimą informaciją sujungia į visumą ir ją apdoroja.
Šiuo metu išskiriamos dvi pasąmoningo mąstymo ypatybės. Pirmiausia situacijose, kai žmogus gauna per daug įvairios ir prieštaringos informacijos, kaip tik pasąmonė geriau ją apdoroja nei sąmonė. Taip yra todėl, kad sąmonė vienu metu gali kontroliuoti tik ribotą minčių kiekį, o pasąmonės klodai yra neišmatuojami.
Dažniausiai Hausas patenka į tokias situacijas. Pacientai skundžiasi vienas kitam prieštaraujančiais negalavimais, visi jie gali reikšti įvairiausias ligas. Pavyzdžiui, trečiojo sezono serijoje „Prasmė“ komanda mėgina surasti paciento Richardo Makneilo negalavimo priežastį. Jis visiškai paralyžiuotas, ir komandos nariai turi išanalizuoti jo aštuonerių metų trukmės ligos istoriją, iš viso apsvarstyti 214 simptomų. Sąmonei toks informacijos kiekis tikrai sukels sunkumų, o pasąmonė su juo susitvarkys be problemų.
Kita pasąmoningo mąstymo proceso ypatybė susijusi su jau aptartais pirminiais instinktais. Pasąmonėje geriau sukuriamos keistos ar tarp menkai susijusių dalykų esančios asociacijos, o tai puiki terpė naujoms kūrybinėms idėjoms gimti. Tyrimais įrodyta, kad sąmoningas mąstymas yra pranašesnis sprendžiant lengvus RAT testus (tai yra sujungiant sąvokas, susijusias stipriais tarpusavio ryšiais), o pasąmonė padeda lengviau surasti atsakymą į sunkiuosius (pavyzdžiui, tokius kaip žemas / klausimas / patikrinti) RAT klausimus (atsakymas į pastarąjį: pažymys).
Per tyrimą pastebėta, kad inkubaciniame etape, kai sąmonė užsiėmusi kitais reikalais, pasąmonė daro du dalykus: 1) sujungia į visumą didelę turimos informacijos dalį ir 2) tam tikras sąvokas susieja netradiciniais ryšiais. Abu šie procesai sukelia kūrybiškumą ir jiems trukdoma tada, kai mėginama problemą spręsti sąmoningai. Taigi, kad ir kaip tai ironiškai skambėtų, kai Hausas žaidžia kompiuterinius žaidimus ar žiūri savo mėgstamą muilo operą, jis taip padeda savo pasąmonei dirbti savo darbą!
Puikus sąmoningo ir pasąmoningo mąstymo pavyzdys yra pateiktas serijoje „Prasmė“. Per ją Hausas galiausiai nustato Makneilui diagnozę teigdamas, kad šis serga Adisono liga, kuri pasireiškia visišku antinksčių hormoninės funkcijos išnykimu, ir kaip tik dėl to Makneilas yra prikaustytas prie invalido vežimėlio. Iš pradžių prieštaravusi Hauso spėjimui, galiausiai Kadi suleidžia Makneilui kortizolio injekciją ir vėliau atėjusi pamato jį stovintį ir besiglebėsčiuojantį su žmona ir sūnumi. Juk ar tai ne stebuklas – vienu švirkšto bakstelėjimu pakelti ligonį ant kojų po aštuonerius metus trukusio visiško paralyžiaus?
Ar tokių stulbinamų rezultatų padeda pasiekti Hauso loginis mąstymas ? Ne. Iš tiesų, kai Hausas svarsto įvairias Makneilo ligos priežastis priešais lentą, primargintą jo negalavimo simptomų, jis nustato neteisingą diagnozę, kuri vos nepražudo jo paciento (Čeisas ir Formanas priversti įpjauti pacientui gerklę, kad išgelbėtų jam gyvybę!). Tačiau kai Hausas atideda problemą į šalį ir nusprendžia pabėgioti, staiga, geriant iš fontanėlio vandenį, jį aplanko nušvitimas. Jis suvokia, kad Makneilas šoko į baseiną ne norėdamas nusižudyti, o sumažinti kūno temperatūrą, ir taip Hausas nustato tikrąją diagnozę.
Kitais žodžiais tariant, kūrybišką Hauso mąstymą lemia jo pasąmonė, o ne loginis mąstymas, kuriuo jis taip didžiuojasi. Jo išlepintas ego negalėtų pats iš karto susitvarkyti su visa informacija. Tad kas dabar vis dėlto yra minkštaširdis?
„Už nuojautą tu turi būti dėkingas savo tyliajam nelaimėliui“: dabar parodysime abi puses
Jei mes vadovautumės tik užuominomis, net ir pačiomis iškalbingiausiomis, apie tai, kad Hausas jaučia panieką viskam, ko negalima paaiškinti racionaliai, jo mąstymo palyginimas su dviem pasaulio pusėmis būtų puikus pavyzdys. Serijoje „Dabar abi pusės“ komanda bando išsiaiškinti paciento Skoto būklę, kuriam per operaciją buvo atskirti abu smegenų pusrutuliai, tad jo kūnas dabar valdomas dviejų atskirų smegenų dalių. Per pirmąjį pasitarimą komanda labai įdomiai diskutuoja:
Taubas. Smegenys Padalytos. Dešinysis pusrutulis kontroliuoja kairę ir...
Hausas. Ir paverčia jo gyvenimą apgailėtinu. Taip dažnai būna logiškai nemąstantiems.
Trylikta. Problema ne ta, kad smegenys padalytos. Per operaciją pataisyta...
Formanas. Tu čia bandai apšmeižti dešiniąją pusę?
Hausas. Dauguma žmonių, kuriems buvo atlikta tokia operacija, nepajunta jokio skirtumo.Kairysis pusrutulis atsakingas už kalbą, aritmetiką ir racionalumą. O dešinysis yra tylusis nelaimėlis.
Mes supratome Hauso požiūrį. Žmogus turi mąstyti logiškai, kitaip jo gyvenimas bus apgailėtinas. Kaip tik kairysis pusrutulis suteikia laimingo gyvenimo galimybę. Žmogui dešinysis pusrutulis iš viso nereikalingas.
Tikrai taip, logiškam mąstymui dešinysis pusrutulis beveik nereikalingas, tačiau kalbant apie kūrybišką mąstymą, kaip tik dešinysis pusrutulis padeda Hausui tapti geriausiu diagnostikos specialistu. Ilgą laiką dešinysis smegenų pusrutulis visiems asocijavosi su išskirtiniu, kūrybišku mąstymu. Neseniai, norint išstudijuoti nušvitimo fenomeną, buvo atlikti neurologų tyrimai, naudojant magnetinį rezonansą fMRI, techniką, kuri parodo, kuri smegenų dalis tuo metu yra aktyviausia. Be jokios abejonės, tyrimas parodė, kad dešinysis pusrutulis aktyviai dalyvavo mąstymo procese, ir aktyviausia buvo smegenų dalis, vadinama priekiniu viršutiniu smilkinio vingiu (gyrus temporalis superior anterior), kuri, kaip manoma, ir yra atsakinga už kūrybiškas įžvalgas.
Taigi, kas šiuo atveju yra tylusis nelaimėlis, ką? Dešinysis pusrutulis gal ir yra tylesnis, tačiau tai – tyliai, bet gerai dirbantis savo darbą organas. Tuo metu, kai loginis mąstytojas, kairysis pusrutulis, nustoja veikti, kai jo dėmesį patraukia mergina raudonomis kelnaitėmis arba trukdo endorfinų antplūdis pabėgiojus, nelogiškas mąstytojas tyliai tiesia tiltus tarp sąvokų, struktūrų ir įvykių, mėgindamas išspręsti galvoje tūnantį galvosūkį. Ir tada be jokio egoizmo perduoda atsakymą sąmonei. Kairysis smegenų pusrutulis, atsakingas už kalbą ir sąmonės darbą, prisiima visus nuopelnus ir taip sugeba apgauti net patį gudriausią televizijos daktarą.
Kiek piktdžiugiškai malonu suvokti, kad mūsų blogiukas daktaras bejėgis kontroliuoti savo nušvitimo ir kūrybiškos intuicijos procesus. Jis taip pat nieko nenumano ir net neigia tai, ką žino jo pavaldinys Formanas: „Dešiniojo smegenų pusrutulio pranašumas yra tas, kad jis nėra logiškas, nepasirenka, į ką atkreipti dėmesį, o ką praleisti, ir sujungia į viena tokius dalykus, apie kuriuos niekada nebūtume pagalvoję, tad už savo įžvalgumą turėtumėte būti dėkingi tyliajam nelaimėliui.“
Nors šis faktas tikrai taps peilio dūriu Hauso ego, kai kurie, labiau linkę užjausti Hausą sutiks, kad jis su laiku pripažįsta pasąmonės veiklą, sakydamas „mano [dešinysis] pusrutulis mėgino man pasakyti...“, kai susivokė leptelėjęs nesąmonę („kepenų vėžys“) apie nenutrūkstamą 80-mečio paciento klykimą toje pačioje serijoje.
Galbūt mes patys klystame manydami, kad mūsų numylėtinio Hauso ego pakenktų suvokimas, jog jam padeda jo pasąmonė. Vis dėlto tikimės, kad šis tyrimas padėjo jums geriau įvertinti ir suvokti veiksnius, kurie prisideda prie kūrybiško mąstymo atsiradimo ir labiau įvertinti pasąmonės ir dešiniojo smegenų pusrutulio atliekamą vaidmenį šiame procese. Tad, sekdami Hauso pavyzdžiu, dažniau rizikuokite, sutelkite pastangas į svarbius gyvenimo siekius ir jauskitės laisviau persvarstydami jau atmestas nuomones. Tačiau, skirtingai nei Hausas, neignoruokite pasąmonės šnibždamų sprendimų ir žinokite, kad ji nėra „tyli nelaimėlė“ – ji yra mūsų dainuojanti mūza.
