Kaip žiniasklaida pertvarko mūsų smegenis

Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir patį požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.

Publikuojame trečiąją šios knygos ištrauką.

***

Daugelis žmonių mano, kad medijų keliamą pavojų slepia jų perteikiamas turinys. Tačiau kanadietis Marshallas McLuhanas, šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje įkūręs žiniasklaidos studijų discipliną ir numatęs interneto atsiradimą dvidešimt metų prieš jį išrandant, buvo pirmasis instinktyviai pajautęs, kad medijos mūsų smegenis keičia nepriklausomai nuo turinio.

Žymi jo citata: „Pati medija yra žinia.“

M. McLuhanas teigė, kad kiekviena medija unikaliai pertvarko protą ir smegenis, o šių pertvarkymų pasekmės kur kas svarbesnės nei paties turinio ar „žinios“ poveikis.

Erica Michael ir Marcelis Justas iš Carnegie’o Mellono universiteto atliko smegenų skenogramų tyrimus siekdami nustatyti, ar iš tiesų pati medija yra perduodama žinia. Jie parodė, kad kalbą girdint ir skaitant dalyvauja skirtingos smegenų sritys, o skirtingas suvokimas priklauso nuo to, ar žodžiai perskaitomi, ar išgirstami. Justo žodžiais tariant, „Smegenyse sukuriama žinia... skiriasi ir priklauso nuo to, ar yra skaitoma, ar girdima. Pragmatiška išvada ta, kad medija yra bent jau dalis perduodamos žinios.

Garsinės knygos klausymas palieka visiškai kitokius prisiminimus nei kad knygos skaitymas. Per radiją išgirsta naujiena apdorojama skirtingai nei tie patys žodžiai, perskaityti laikraštyje.“ Šis atradimas paneigia įprastinę suvokimo teoriją, kad smegenyse yra vienas centras, skirtas apdoroti žodžiams, ir kad nepriklausomai nuo to, kaip (kuriuo pojūčiu ar medija) informacija patenka į smegenis, ji bus apdorojama taip pat ir toje pačioje vietoje.

Michael ir Justo atliktas eksperimentas rodo, kad kiekviena medija sukuria skirtingą jutiminę ir semantinę patirtį ir, galima pridurti, smegenyse kuria naujas reakcines grandines.

Kiekviena medija savaip keičia pusiausvyrą tarp individualių jutimų, vienus jų sustiprindama kitų sąskaita. Anot M. McLuhano, iki rašto išradimo žmogus gyveno „natūralioje“ klausos, regos, lytėjimo ir skonio jutimų pusiausvyroje. Rašytinis žodis žmogų perkėlė iš garsų pasaulio į vaizdų pasaulį, perorientuodamas jį nuo kalbos prie skaitymo, o spausdintas žodis šį procesą tik dar labiau pagreitino.

Dabar elektroninės žiniasklaidos priemonės vėl pamažu ima sugrąžinti garsą ir tam tikra prasme padeda atkurti pirminę pusiausvyrą. Kiekviena nauja medija sukuria unikalią sąmoningumo formą, kuriai esant kai kurie jutimai sustiprinami, o kiti – susilpninami.

M. McLuhanas yra pasakęs: „Pakeičiamas santykis tarp mūsų jutimų.“ Iš Pascual-Leone’ės darbų žinome, kaip greitai jutiminis pertvarkymas pasireiškia žmonėms užrišus akis (susilpninus jų regėjimą).

Tai, kad kultūrinės medijos – televizija, radijas ar internetas – keičia mūsų jutimų pusiausvyrą, dar nereiškia, kad jos žalingos.

Didele dalimi tokių elektroninių medijų kaip muzikiniai klipai ar kompiuteriniai žaidimai žala kyla iš jų poveikio žmogaus gebėjimui sutelkti dėmesį.

Vaikai ir paaugliai, žaisdami kovinius žaidimus, atlieka koncentruotą praktiką ir yra nuosekliai pastiprinami. Vaizdo žaidimai, kaip ir internetinė pornografija, atitinka visus kriterijus, būtinus plastiškiems smegenų žemėlapių pokyčiams pasireikšti.

Tyrėjų komanda iš Hamersmito ligoninės Londone sukūrė tipinį vaizdo žaidimą, kuriame tanko įgulos vadas šaudo priešus ir bando išvengti šūvių.

Eksperimentas parodė, kad šių žaidimų metu smegenyse išsiskiria dopaminas – pastiprinimo neurotransmiteris, kuriam išsiskirti padeda ir narkotikų vartojimas. Nuo kompiuterinių žaidimų priklausomiems žmonėms būdingi ir visų kitų priklausomybių simptomai: „abstinencijos“ kančios nustojus žaisti, kitos veiklos apleidimas, prisėdus prie kompiuterio jaučiama euforija ir polinkis neigti ar sumenkinti faktinį įsitraukimo lygį.

Televizijoje, muzikiniuose klipuose ir vaizdo žaidimuose, kurie visi paremti televizine technika, įvykiai klostosi kur kas greičiau nei realiame gyvenime ir laikui bėgant jie greitėja dar labiau, o tai juos žiūrintiems žmonėms kelia vis didesnį apetitą šiose medijose regimai sparčiai vaizdų kaitai. Tai televizijos medijos forma – kadrų sukirpimas, montažas, vaizdo priartinimai, panoraminiai vaizdai ir netikėti garsai – keičia mūsų smegenis, aktyvuodama tai, ką Pavlovas vadino „orientaciniu refleksu“, pasireiškiančiu kiekvieną kartą mums pajutus staigų pasikeitimą, ypač staigų judesį, aplinkiniame pasaulyje.

Mes instinktyviai nutraukiame tai, ką darėme iki šiol, kad pasisuktume, atkreiptume dėmesį ir nustatytume tinkamą reagavimo poziciją.

Neabejotina, kad orientacinis refleksas išsivystė todėl, kad mūsų protėviai, patys būdami plėšrūnai, kartu buvo ir grobis, todėl turėjo greitai reaguoti į situacijas ir nustatyti galimą pavojų arba netikėtą galimybę gauti maisto arba sekso, ar tiesiog reaguoti į nepažįstamas situacijas.

Refleksas yra fiziologinis: keturioms–šešioms sekundėms sulėtėja žmogaus širdies pulsas. Televizija tokį refleksą gali sukelti kur kas dažniau nei kad jį patiriame realiame gyvenime, ir būtent todėl negalime atplėšti akių nuo televizoriaus ekrano net intymaus pokalbio metu, ir todėl žmonės prie televizoriaus paprastai praleidžia kur kas daugiau laiko negu planuoja.

Kadangi tipinis muzikinis klipas, veiksmo scena ar reklama sukelia maždaug po vieną orientacinį refleksą per minutę, juos žiūrėdami išgyvename nepertraukiamą orientacinį refleksą. Nenuostabu, kad pažiūrėję televizorių žmonės jaučiasi pavargę. Vis dėlto mes prie to priprantame ir lėtesnis pokyčių tempas kelia nuobodulį. Viso šito kaina ta, kad tokie užsiėmimai kaip skaitymas, sudėtingi pokalbiai ar paskaitos klausymasis mums darosi vis sunkesni.

M. McLuhanas įžvelgė, kad komunikacijos priemonės ne tik praplečia mūsų pačių ribas, bet ir veikia mus iš vidaus. Pirmasis jo medijų dėsnis teigia, kad visos medijos yra tam tikrų žmogaus aktyvumo aspektų tęsiniai. Kai tušinuku popieriuje užrašome savo mintis, rašymas padeda pratęsti mūsų atmintį, mašina – kojas, o drabužiai – odą.

Elektroninės medijos padeda praplėsti mūsų nervų sistemos galias: telegrafas, radijas ir telefonas yra žmogaus ausų tęsiniai, televizijos kamera praplečia akių gebą ir regėjimą, o kompiuteris padidina centrinės nervų sistemos informacijos apdorojimo gebą. M. McLuhanas teigė, kad procesas, kurio metu nervų sistema praplečiama, ją ir keičia.

Kaip medijos veikia iš vidaus, yra mažiau akivaizdu, bet mes jau buvome ne vieno tokio atvejo liudytojai. Kai Merzenichas kartu su kolegomis išrado kochlearinį implantą – mediją, skirtą garso bangoms paversti nerviniais impulsais, implantą turinčio paciento smegenys persitvarkė tam, kad galėtų tuos impulsus perskaityti.

„Fast ForWord“ programa yra medija, kuria kaip ir per radiją ar interaktyvų kompiuterinį žaidimą perduodama kalba, garsai ir vaizdai ir kuri šio perdavimo proceso metu radikaliai keičia smegenis. Kai Bach-y-Rita aklus žmones prijungė prie kameros ir šiems pavyko pajusti formas, veidus ir perspektyvą, jis parodė, kad nervų sistema gali būti didesnės elektroninės sistemos dalimi. Smegenis perprogramuoja visi elektroniniai prietaisai.

Kompiuteriu spausdinti įpratę žmonės, jeigu jiems staiga prireikia rašyti ranka ar diktuoti, jaučiasi pasimetę, nes jų smegenys nėra suprogramuotos mintis išversti į pasvirąjį raštą ar greitakalbę. Kai kompiuteriai sugenda ir žmonės išgyvena mažyčius nervinius priepuolius, jų aimanose „jaučiuosi taip, lyg būčiau praradęs savo protą!“ tiesos gerokai daugiau nei galima būtų pagalvoti. Naudojantis elektroninėmis medijomis nervų sistema nukreipta į išorę, o medijos – į vidų.

Elektroninės medijos taip efektyviai keičia nervų sistemą todėl, kad tiek medijų, tiek ir nervų sistemos veikimo būdai yra labai panašūs ir suderinami, todėl jie lengvai gali veikti kartu.

Abu jie paremti momentiniu elektroninių signalų perdavimu ryšiams užmegzti. Kadangi mūsų nervų sistema yra plastiška, ji gali pasinaudoti šiuo suderinamumu ir susilieti su elektronine medija, sudarydama vieną didelę sistemą.

Iš tiesų tokių sistemų prigimtis, nepriklausomai nuo to, ar jos biologinės, ar sukurtos žmogaus, yra jungtis tarpusavyje. Nervų sistema yra vidinė medija, siunčianti signalus iš vienos kūno srities į kitą, ir ji evoliucijos metu prisitaikė tokiems daugialąsčiams organizmams kaip žmonės daryti tą patį, ką elektroninės medijos daro žmonijai – padėti atskiras dalis sujungti vieną su kita.

M. McLuhanas tokį nervų sistemos elektroninį išplėtimą juokais apibūdino taip: „Žmonės savo smegenis ima dėvėti ant kaukolės, kaip drabužius jie dėvi ant odos.“

Štai viena žymiausių jo citatų: „Šiandien, praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo elektroninės technologijos amžiaus pradžios, mes neįtikėtinai praplėtėme savo nervų sistemą, panaikindami mūsų planetai būdingus erdvę ir laiką.“

Erdvė ir laikas panaikinami todėl, kad elektroninės medijos padeda vieną nuo kitos nutolusias vietas akimirksniu sujungti vieną su kita ir sukuria vadinamąjį „globalų kaimą“. Šis praplėtimas įmanomas todėl, kad mūsų nervų sistemos turi gebėjimą integruotis ir būti didesnės elektroninės sistemos dalimi.