Laiką rudenį atsimename dar ir dėl tos paprastos priežasties, kad spalio pabaigoje tenka persukti laikrodžių rodykles. Laiką minime kasdien, bet vargu ar galėtume lengvai apibrėžti, kas tai yra. Kas yra laikas, kas yra amžinybė, ką dera vadinti dabartimi – tai temos, kurias lrytas.lt siūlo tamsų ir ilgą rudens vakarą pagvildenti kartu su filosofe iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Danute Bacevičiūte.
– Ar laikas yra substancialus dalykas, ar tik kitų objektų savybė?
– Laikas nėra substancija. Šia prasme laiko netgi nėra. Laikas susijęs su įvykiu, su kismu, su mūsų buvimu, bet ne su substancine būtimi. Dėl to jį sunkiau užčiuopti, sunkiau apie jį kalbėti, nepaisant to, kad kasdienybėje dažnai sakome, pavyzdžiui, kad turime arba neturime laiko.
– Neteisinga laiką lyginti su siūlu ar su kamuoliu, pervyniojamu iš ateities į praeitį per dabartį?
– Vyniojamas siūlas, upė, kūgis, kometa – tai vizualinės metaforos. Jos padeda geriau įsivaizduoti tai, kas yra įvykiško pobūdžio. Skirtingos laiko koncepcijos remiasi skirtingais vaizdiniais.
Vienoje tradicijoje laikas suprantamas kaip tėkmė, kitoje įsivaizduojamas kaip piramidė, kur dabartis nuolat auga ant praeities pagrindo. Laikrodžių laikas gali būti įsivaizduojamas visiškai abstrakčiai, be jokio vaizdinio, tik kaip besikeičiantys skaičiai.
– Koks laiko apibrėžimas jums atrodo priimtiniausias?
– Man priimtiniausia kalbėti apie laiką kaip įvykį, kaip įvykiškumo patirtį. Su juo susijusios tam tikros transformacijos, kismas. Tai nebūtinai judėjimas – tai įvykis, kuris atskleidžia, kad pats mūsų žmogiškasis egzistavimas yra įvykio pobūdžio.
Mąstyti savo gyvenimą kaip įvykį gana sunku. Paprastai gyvenimą įsivaizduojame gana substanciškai – aš esu, būnu, ir mano gyvenimas yra. Įvykio momentas įveda transformacijos galimybę, atsitiktinumą.
– Ar egzistuotų laikas, jeigu nebūtų pasaulio, daiktų, kurie kinta – keičia vietą erdvėje, didėja, mažėja, transformuojasi?
– Mąstant apie laiką ne per santykį tarp daiktų, o kaip įvykį, galima jį įsivaizduoti kaip bangą, ritmus, intensyvumus ir tėkmes. Tokiu atveju, kad būtų įmanoma kalbėti apie laiką, nebūtinai reikalingi kokie nors substanciški daiktai.
Bet toks mąstymas gana abstraktus. Kas iš to, jeigu aš pasakau, kad laikas yra įvykis arba banga, ir čia nėra substancijos. Laiko problema tampa daug aktualesnė, jeigu ją sukabiname su savo konkrečia egzistencija.
– Išeina, kad, kaip Aurelijui Augustinui, būtina laiko egzistavimo sąlyga yra siela – suvokėjas, galintis išgyventi kažkieno trukmę?
– Gal ne tiek svarbu, kad kažkas išgyventų – tiesiog paprastai mes taip patiriame. Nežinau, ar galėtume nuo šito pabėgti. Jeigu mėgintume bėgti, tai būtų tik abstraktus kalbėjimas – tarsi paimtume į skliaustus viską, kas yra mūsų gyvenimas, ir kalbėtume, lyg visiškai abstrakčios būtybės. Suvokiantis žvilgsnis – siela ar sąmonė – čia pats prašosi. Toks mūsų patirties pobūdis.
Nors yra bandymų mąstyti kitaip – pavyzdžiui, Algis Mickūnas mąsto apie kosminį laiką. Jis sako, kad reikia mėginti laiką apvalyti nuo subjektyvumo ir patalpinimo žmoguje, ir kalbėti apie jį kaip apie pasaulio, apie kosmoso dalyką. Bet užklausęs, iš kokios pozicijos tada jis kalba, neišvengiamai esi vėl sugrąžinamas į patirtį.
– Gyvūnas, gyvenantis be refleksijos, nemąstydamas nei apie savo atsiradimą, nei apie pabaigą, gyvena laike, ar jis gyvena belaikiškume – savotiškoje amžinybėje?
– Sunku pasakyti, kaip ten gyvūnas suvokia. Jis gyvena gamtoje, prisiderina prie jos ritmų – todėl lyg ir galima apie jį kalbėti laiko kategorijomis. Bet kalbėti apie gyvūno patirtį, kaip jis suvokia tą laiką, tiesiogiai negalime, nebent numatytume mums bendrą sąveikos lauką – pasaulį – ir tada sakytume, kad pats pasaulis turi laiką, yra laikiškas.
Laiko patirtyje yra keletas sluoksnių. Galima kalbėti augustiniškai – kad mūsų patirtyje dalyvauja ir praeitis, ir ateitis, kurios sudaro mūsų patirties lauką prisiminimo ir laukimo prasme. Prisiminimas ir laukimas yra aktyvūs sąmonės aktai: mūsų mintis mėgina užbėgti į ateitį arba grįžti į praeitį.
Bet galima kalbėti ir apie pasyvią laiko patirtį, kur nėra prisiminimo arba numatymo tikrąja prasme. Bet ir čia ateitis ir praeitis dalyvauja kaip esaties laukas arba horizontas. Mes nesame įkalinti akimirkoje. Praeitis yra dabartyje, kaip ir ateitis yra dabartyje. Tai, ką darėme vakar, nenunyksta be pėdsako, kažkaip dalyvauja mano šiandienoje, net jeigu aš to specialiai neprisimenu.
Kūnas irgi turi laiko dimensiją, bet ji neiškyla į sąmonės perspektyvą. Pavyzdžiui, senėjimas. Viena, kai aš reflektuoju, suvokiu savo gyvenimą kaip ėjimą senyn, ir kitas dalykas, kai prieinu prie veidrodžio ir pamatau, kaip, man nė nepastebėjus, pražilo mano plaukai, veide atsirado naujų raukšlių, ir panašiai. Taip mes patys save aptinkame kaip laikiškai būnančius.
– Kas yra dabartis? Neužčiuopiamas taškinis momentas, kaip kokioje nors Zenono aporijoje? Taškas be matmenų, esantis tarp praeities, kurios jau nėra, ir ateities, kurios dar nėra? Ar apskritai dabartis yra?
– Apie dabartį galime kalbėti, nes mes visada būname esaties lauke. Bet tokiu atveju ta dabartis nėra taškinio pobūdžio. Tai ne akimirksnį žybtelintis ir dingstantis taškas. Dabartyje kaip esaties lauke yra ir praeitis, ir ateitis. Tas laukas gali būti gana platus.
– Ar dabartimi gali būti, pavyzdžiui, metai?
– Gali, net ir tūkstantmečiai gali. Nuvažiavus į Egiptą, praeitis stūkso prieš tave, kai matai piramides. Žinoma, tai ne tokia praeitis, kuri būtų mano asmeninės egzistencijos patirtis. Tačiau kultūros pobūdžio praeitis dalyvauja mūsų patirtyje, mūsų esaties lauke.
Dar Augustinas svarstė, kas yra dabartis – ar šimtmetis, ar diena, ar akimirka, ir sakė, kad dabarties suvokimas priklauso nuo intencijos. Galima mėginti į ją susitelkti kaip į tašką, mėginti sugriebti dabar vykstančią akimirką. Bet galima tą dabartį išplėsti ir esaties lauką suvokti kaip savo įšaknytumą tam tikroje tradicijoje, kultūroje.
– Kaip suprasti raginimą gyventi šia diena, šia akimirka, čia ir dabar?
– „Carpe diem“ reiškia raginimą išmokti patirti tai, kas yra – priimti ir pajausti esaties lauką, koks jis tau yra. Tai nereiškia, kad reikia stengtis kiekvieną akimirką užpildyti kažkokiais veiksmais, labai daug lakstyti. Veikiau priešingai – aš galiu tiesiog būti budrus ir mėginti patirti savo priklausomybę dabarčiai, situaciją, kurioje esu.
– Ar pajusti akimirką reiškia laimę?
– Laiko patirtis žmogui veikiau sukelia diskomfortą, nelaimę. Vienas iš seniausių laiko aspektų, pasirodantis Vakarų, ir ne tik Vakarų, istorijoje yra naikinantis laiko pobūdis. Laikas naikina mus, viskas nyksta. Laiko kaip įvykio patirtis, kai suvoki, kad tavo gyvenimas yra įvykis, ir kad tu pats esi įvykis, laimės neteikia.
Veikiau tai rodo tave kaip esantį be pagrindo, negalintį įsitvirtinti. Laimės ir laiko santykis yra dvilypis. Žmogus visada nori laiką prisijaukinti, įprasminti, įdėti į tam tikrą formą. Bet yra laiko aspektų, kurie pasirodo negatyviu, griaunančiu veikimu. Apie laimę, pajuntant akimirką, galima kalbėti tik tos nelaimės perspektyvoje.
– Kodėl kalbant apie laiką kaip įvykį, akcentuojamas jo neigiamas aspektas, nykimas? Juk įvykis turi ir atsiradimo momentą. Ar priežastis ta, kad kai mes pradedame save suvokti, jau būname atsiradę, ir negalime patys apsidžiaugti savo atsiradimo momentu?
– Laike yra ir naujumo, transformacijos momentas. Bet transformacija, ko gero, irgi yra gąsdinanti. Nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Žinoma, galima sakyti, kad pati transformacija yra džiugi – ateina kažkas naujo. Bet juk tu prisiriši prie to, kas yra įprasta, sena, ir brangini tai. Būti ne substanciškai, o įvykiškai reiškia pasiduoti ateities atėjimui, susitaikant su tuo pokyčiu.
Mirtis reiškia, kad mūsų nebebus, ir nėra paprasta tai priimti. Neatsitiktinai Martinas Heideggeris, kalbėdamas apie laiką, pabrėžia būties myriop momentą, o ne buvimą gimusiu. Tai stebuklas, bet tą stebuklą išgyvena mūsų tėvai, o ne mes patys. Lygiai taip pat mes galime išgyventi savo vaiko gimimą kaip stebuklą. Bet ne mūsų pačių gimimą.
– Kas yra amžinybė – laiko nebuvimas ar maksimalus jo buvimas, tai yra, begalinė jo tąsa?
– Ko gero, abu tie dalykai yra svarbūs. Vakarų filosofijoje, pas Platoną ir krikščionybėje, laikinas buvimas suvokiamas kaip tai, kas nepasiekia pilnatvės, kinta, o amžinybė – kaip kažkas pastovaus ir nekintančio. Čia turime kismo ir pastovumo priešpriešą. Bet mąstymas apie amžinybę visada turėjo ir pilnatviško buvimo ilgesio išraišką.
Kaip sakė Aristotelis, čia mes laimės akimirkas patiriame labai fragmentiškai, retai. O Dievas – pirmasis judintojas – kaip grynoji forma visą laiką pilnatviškai būna. Amžinybė yra ir būties pilnatvė, ir statiškumas, opozicija kitimui. Toks mąstymas susijęs su mūsų patirtimi. Amžinybė mums reiškia tai, ko mes čia neturime, bet ką įsivaizduojame kaip pilnatvę.
– Kalbant apie amžinybę filosofijos terminais, reikia pripažinti, kad ten nėra trukmės, kismo, jokių įvykių, jokios patirties ir net minties, kuri turi pradžią, pabaigą – jokios gyvybės. Tai lyg sustingusių skulptūrų – rūšinių esmių, žmonių atveju sielų – memorialas ar biografijų katalogas, platoniškas idėjų pasaulis...
– Ne visai taip. Platono idėjų pasaulis neturi pavidalo. Naivu galvoti, kad tai tobuli egzemplioriai pakilę rymo. Amžinybės mąstymas skleidžiasi per opoziciją tam, ką mes turime čia. Tai visai kas kita, bet gimsta iš mūsų šiapusinio troškimo turėti pilnatvę ir pastovumą. Dieviškosios būties pastovumas, amžinumas, antlaikiškumas ir pilnatvė pas Platoną ir krikščioniškoje filosofijoje nuolat pasirodo kartu. Bet juslines formas „perkelti“ į anapus ir galvoti, kad tai Platono idėjos, būtų antiplatoniškas judesys. Platono idėjos neturi pavidalų...
– Tačiau turi aprašymus...
– Yra aprašymai, bet tie aprašymai yra nuoroda, kad tai anapus. Tai už pasaulio. Tai yra tai, ką mes galime įsivaizduoti ir patirti čia, tiktai daug, daug puikiau. Tas gerumo, kokybės momentas yra su transcendencijos aspektu.
– Ar apie tai, kas neturi jokio kismo, jokio pavidalo, jokių minčių, galima iš viso sakyti, kad tai egzistuoja?
– Pati egzistavimo sąvoka atėjusi iš daiktiško aprašymo. Daiktiškai suvokiamo egzistavimo sąvoka nelabai tinka vaizduoti, kokia yra amžinoji Dievo ar idėjų būtis. Nors viduramžiuose buvo ir Dievo buvimo įrodymų, ir panašių dalykų.
Bet tas kelias nelabai tinkamas amžinybės mąstymui. Tomas Akvinietis sako, kad Dievas yra grynas buvimas, kuris neturi jokios formos.
– Buvimas šiame kontekste skiriasi nuo įvykio? Įvykio kaip laiko?
– Paprastai dieviškas buvimas neapibrėžiamas laiko kategorijomis. Mąstant apie Dievą tradicine prasme, buvimas nemąstomas dinamiškai, įvykiškai. Kai mąstome apie laiką ir įvykį, numatome tam tikrą dinamiką. Laiko vieta – čia, mūsų patirtyje, čia mes galime tą įvykiškumą patirti.
– Prisiminti mirusius reiškia gestą į amžinybę?
– Kai per Vėlines prisimenami mirusieji – tai ne tik mūsų gestas į amžinybę, bet ir santykis su tuo, kas yra mūsų praeitis ir esaties laukas. Tai praeitis, kuri dalyvauja mūsų gyvenimuose. Kai šeimos važiuoja lankyti mirusiųjų kapų, jos turi galimybę sugrįžti prie praeities ir pamatyti ją savo esaties lauke.
Gestas – nuvažiavimas prie kapų – reiškia, kad tie mirę žmonės vis dar dalyvauja mūsų gyvenime. Per mirusiųjų pagerbimo tradiciją mes parodome, kad dabartis nėra uždaryta akimirkoje, ji tampa visa aprėpiančia dabartimi, turinčia ir praeities, ir ateities aspektus. Nors sakome, kad mirusieji iškeliavo į amžinybę, daug svarbiau, kad jie yra ir mūsų esaties lauke.
Galbūt amžinybė ir yra tai, kad mes esame čia, su jais, o būsimos kartos tokiu pat būdu bus su mumis.
***
Primename, kad paskutinį spalio sekmadienį Lietuvoje įvedamas žiemos laikas. Šiąnakt, ketvirtą valandą nakties, laikrodžių rodyklės persukamos vieną valandą atgal.
