1982-aisias pilotas, vardu Ericas Moody buvo nusiteikęs ramiam naktiniam skrydžiui iš Kvala Lumpūro (Malaizija) į Pertą (Australija). Dangus buvo giedras, o įgula – soti ir laiminga, nes tą patį vakarą dar spėjo pasimėgauti malajų patiekalais. Tačiau skrendant virš Javos jūros vienas po kito ėmė gesti varikliai, kol po keleto minučių nė vienas jų nebeveikė.
Ramiausiu balsu Ericas pranešė: „Labas vakaras, ponios ir ponai. Čia jūsų kapitonas. Turime nedidelę bėdą. Visi keturi varikliai nustojo veikti. Mes neriamės iš kailio, kad vėl juos prikeltume. Tikiuosi, jog nesate pernelyg susijaudinę.“
Baimės šešėlį sunkiai būtų buvę galima įžvelgti piloto veide net ir tada, kai jis atliko avarinį nusileidimą Džakartos oro uoste – paaiškėjo, jog variklius sugadino kamuolys pelenų iš ugnikalnio. Tik štai vėliau, nepraėjus nė šešiems mėnesiams po incidento, vyras pastebėjo, kad viena jo plaukų sruoga pabalo. Per metus pražilo ir visi likę plaukai.
Kapitonas E. Moody nėra toks vienintelis. Kalbama, kad taip pat yra nutikę net keletui istorinių asmenybių, tik per kur kas trumpesnį laiką. Kai Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, būdama vos trisdešimt septynerių, buvo pasmerkta myriop, jos plaukai tapo balti per paskutinę naktį iki egzekucijos.
Anglų teisininkas Thomas More‘as, kuris vėliau buvo paskelbtas šventuoju, taip pat buvo nukirsdintas 1535-aisiais ir jo plaukai lygiai taip pat pasipuošė sidabru prieš pat mirtį.
Intriguojančios, tačiau kiek neįtikėtinos istorijos, tiesa? Ar galima jas paaiškinti moksliškai? Ar didžiulis stresas tikrai gali taip greitai paversti mus žilagalviais?
Staigi netektis
Pirmiausia reiktų suprasti, kas apskritai lemia plaukų spalvą. Už ją atsakingi du pigmento melanino tipai: eumelaninas lemia plaukų tamsumą, o nuo feomelanino priklauso plaukų atspalvio raudonis arba gelsvumas. Bėgant metams, plauko šaknies ląstelės nustoja gaminusios šiuos pigmentus, tad plaukai praranda savo spalvą. Paprastai „bespalvių“ ir spalvą turinčių plaukų kombinacija yra pilki, t.y. žili plaukai.
Kita vertus, nėra visiškai aiškios tokių procesų priežastys, skirtingos studijos pateikia skirtingus atsakymus. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad plaukai pražyla dėl tos pačios medžiagos, su kuria dirbtinai šviesiname plaukus, t. y. paprasčiausio peroksido.
Bandymų, atliktų su pelėmis, rezultatai perša mintį, jog pigmentą melaniną gaminančios ląstelės kartu gamina ir vandenilio peroksidą, tačiau normaliomis sąlygomis jį suskaido ir neutralizuoja fermentas, vadinamas katalaze. Senstant šio fermento sumažėja ir vandenilio peroksidas ima trukdyti melanino gamybai.
Kalbant medicininiais terminais, staigus pražilimas vadinamas „canities subita“. Stebėtina, bet vienas nuosekliausių šio reiškinio paaiškinimų yra ne tai, kad plaukai akimirksniu praranda spalvą, bet kad galva praranda pačius plaukus – bent jau tuos, kurie vis dar turi pigmento. Staigus sukrėtimas sukelia tokį pat staigų plaukų, tiksliau tariant, „spalvotųjų“ plaukų slinkimą, tad vėliau galvos odoje gali likti ištisi nuplikę plotai. Manoma, kad tai įvyksta dėl autoimuninės organizmo reakcijos, savotiškos kūno savigynos, kurią tarsi „įjungia“ stiprus stresas ir taip prisideda prie pražilimo.
Trumpai tariant, patirtas šokas sukelia spalvą turinčių plaukų slinkimą – štai dėl ko žmogus, jau turintis žilų plaukų, staiga tampa visišku žilagalviu. Taip pat galima daiktas, jog imuninė sistema atakuoja būtent pigmentus gaminančias ląsteles, o tai paaiškintų, kodėl nepaveikiami tie plaukai, kurių folikuluose ši funkcija jau yra apmirusi.
Išbandymas mirties baime
Ši hipotezė puikiai pasitarnauja aiškinant minėto piloto E. Moody ir panašius atvejus – juk jo plaukams pražilti prireikė ištisų metų. Tačiau kur kas sunkiau suvokti, kaip tokios permainos įvyksta per naktį.
Čia reikėtų prisiminti, kad Marija Antuanetė iki savo mirties buvo įkalinta ištisus metus, tad visai galimas daiktas, kad garsioji karalienė nelaisvėje slapta dažėsi plaukus ir tuomet, kai per savo egzekuciją ji pasirodė viešumoje su trumpai kirpta šukuosena, viskas kas buvo likę – tik nuaugusios žilos plaukų šaknys.
Tai kaip tuomet paaiškinti šimtus kitų pasakojimų, pavyzdžiui, apie jaunus žmones, kurie turi tiek nedaug baltų plaukų, kad jei visi tamsesni iš tikrųjų būtų iškritę, jie būtų praktiškai nuplikę?
Kažką panašaus byloja ir vienas neseniai atliktas atvejo tyrimas. Kai Šveicarijoje 54-erių metų moteriai ėmė slinkti plaukai, jai paskirtas gydymas steroidais. Įdomu tai, jog nors plaukai beregint nustojo kristi, vos per kelias savaites tapo balti, nepaisant to, kad moteris nepatyrė jokio išgąsčio ar kito emocinio sukrėtimo.
Tam tikras interpretacijas pateikia ir praėjusių metų studija iš tyrimų grupės, kuriai vadovavo pats Robertas Lefkowitzas – šių metų Nobelio premijos chemijos srityje laureatas. Šie mokslininkai atliko bandymus su pelėmis ir aprašė procesą, kurio metu nuolatinis stresas pažeidžia DNR, o viena iš to pasekmių, anot tyrėjų, yra ir pražilimas.
Atrodo, kad galvosūkis, ar mūsų plaukai gali taip staiga pražilti, turėtų būti lengvai išsprendžiamas medicinos mokslui, tačiau tai yra gana nemenka mįslė.
Iš tikrųjų, norint išsiaiškinti, kas nutinka plaukams, reikėtų nuodugniai juos ištirti prieš ir po šoko, ypač analizuojant jų spalvą ir tankumą. Kaip tai padaryti, turint galvoje, kad situacijos, kai žmogaus gyvybė pakimba ant plauko, yra ne tik retos, bet ir absoliučiai nenuspėjamos? Savaime aišku ir tai, jog etiniais sumetimais niekuomet nebus leista mirtinai išgąsdinti savanorį, nors ir pasiruošusį aukotis dėl mokslo.
Vis dėlto, pats fenomenas slepia kažką nuostabaus – juk tai akivaizdus įrodymas, kad mūsų kūnas gali atskleisti daug daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Būtent taip elgėsi ir piloto E. Moody organizmas, kai įspūdinga išorinė ramybė leido jam išgelbėti 247 keleivių gyvybes.
