Vieni rečiausių ir blogiausiai ištirtų audros išlydžių – žaibai, susidarantys viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Bet būtent jie, kai pavyksta apie juos daugiau sužinoti, gali žmonijai atskleisti daug paslapčių apie elektros prigimtį ir „kosminį orą“, supantį mūsų planetą, teigia NASA specialistai.
Vadinamieji aukštuminiai žaibai mokslui visiškai naujas reiškinys. Pirmą kartą aukštuminiai žaibai buvo atsitiktinai nufilmuoti 1989 m. - amerikiečių mokslininkai išbandė naują kamerą, ir į objektyvą pakliuvo dangaus gabalėlis su perkūnija. Vėliau peržiūrėdami įrašą specialistai pastebėjo neįprastą žaibą.
2011 m. vasarą grupė mokslininkų kartu su Japonijos televizija ėmėsi rimtų bandymų užfiksuoti šį unikalų gamtos reiškinį. Tada mokslininkai vaikėsi žaibus dviem lėktuvais, apsiginklavę vaizdo kameromis, filmuojančiomis 10 tūkst. kadrų per minutę greičiu, ir taip surinko unikalią medžiagą.
Pirmųjų užuominų apie aukštuminius žaibus randama jau pirmųjų lakūnų, kurie į dangų kilo prieš šimtą metų, pasakojimuose. Šie žaibai susidaro gana aukštai virš žemės, tad pastebėti juos, kaip taisyklė, galima tik pakilus dar aukščiau. Tai ypatingai apsunkina šio reiškinio stebėjimą.
Tiktai šių metų pradžioje mokslininkams pavyko padaryti aukštos rezoliucijos aukštuminio žaibo nuotrauką. Balandžio 30 d. jį nufotografavo Tarptautinės kosminės stoties kosmonautai. Nuotraukoje užfiksuota didžiulė elektros iškrova, susidariusi, kaip nekeista, beveik neturinčiame debesų danguje virš naktinės planetos pusės. Šis žaibo tipas yra vadinamas „spraitu“ („sprite“ - oro dvasia).
Aukštuminiai žaibai būna keleto tipų. Jie klasifikuojami pagal išorinį vaizdą. Melsvos dėmės vadinamos „spraitais“, rausvo atspalvio žiedai - „elfais“, mėlynos spalvos vertikalios srovės - „srautais“ („jets“), Raudonos spalvos srovės vadinamos „tigrais“ („tigers“).
„Elfai“ atrodo kaip didžiuliai silpnai apšviesti rausvo atspalvio kūgiai, kurių skersmuo – keli šimtai kilometrų, o aukštis siekia iki 100 km. Jie atsiranda iš viršutinės debesų dalies ir „gyvuoja“ ne daugiau penkių milisekundžių.
„Srautai“ panašūs į „elfus“, bet mažesni – jų aukštis siekia 70 km, be to, jie yra mėlynos spalvos. Tokios iškrovos trunka kiek ilgiau.
Raudonos spalvos „spraitai“ atsiranda ne mažesniame kaip 50 km aukštyje. Palyginimui, įprasti audros žaibai susidaro ne daugiau kaip 15-16 km aukštyje. Iškrova trunka nuo keleto iki kelių dešimčių milisekundžių.
Apie „srautus“ ir „elfus“ mokslininkai sužinojo praėjus keletui metų po „spraitų“ atradimo. 1994 m. per didelę audrą Teksase mokslininkai pirmą kartą nufotografavo melsvus atmosferos „fontanus“.
Tiesa, aukštuminių žaibų klasifikacija nėra tiksli, nes kartais sunku vieną jų tipą atskirti nuo kito. Laikoma, kad „spraitai“ atsiranda 85-90 km virš žemės, „elfai“ - 70-90 km aukštyje, o „srautai“ prasideda viršutinėje debesų dalyje ir kartais apie 100 km/h greičiu pasiekia net mezosferos aukštį (iki 90 km).
„Spraitai“ dažnai pasirodo grupėmis ir išsidėsto ratu ir juose šiek tiek „šoka“. Tai duoda peno NSO medžiotojų vaizduotei.
„Įprasta manyti, kad mūsų kasdien stebimi gamtos reiškiniai egzistuoja patys sau, o procesai, vykstantys viršutinėje atmosferos dalyje – patys sau. Aukštuminių žaibų egzistavimas įrodo, kad abi žemę supančios sferos yra susijusios, - sako NASA darbuotoja Karen C. Fox. - Ir dar reikia išsiaiškinti, kaip jos apsikeičia energija“.
