Baltosios rasės pranašumą suformavo kliedintys romantizmo filosofai, gėjus meno istorikas, kurio vienas iš meilužių buvo prūsas lietuviškai skambančia pavarde, ir savo statusą siekiantys pateisinti bei išlaikyti turtingieji. Jei paimtume atsitiktinius du žmones iš bet kokios rasės, 99,99 proc. genetinės „medžiagos“ pasirodys esanti identiška. Dėl to odos spalva neturėtų būti įtraukiama į gyventojų surašymus ar vaidinti kokį nors vaidmenį rimtose mokslinėse studijose.
Taip galima reziumuoti neseniai JAV išleistą žinomos istorikės Nell Irvin Painter knygą „Baltųjų žmonių istorija“.
Prieštaringos studijos autorė, buvusi prestižinio Prinstono universiteto istorijos profesorė juodaodė N.I.Painter, išdrįsusi parašyti baltaodžių istoriją, tapo geidžiama pokalbių laidų dalyve. Neseniai ji šokiravo „gero skonio“ televizijoje propaguotojus, į laidos vedėjo pastabą esą „savo rasės nepakeisi“, atsakiusi: „Geriausias būdas pakeisti rasę – seksas“.
Vėliau N.I.Painter paaiškino turėjusi galvoje tai, kad jeigu iš juodaodės ir baltaodžio meilės gimsta „maišytos rasės“ kūdikis, pastarojo palikuonių rasė visam laikui lieka pakitusi.
Šviesi oda – necivilizuotumo ženklas
N.I.Painter savo knygoje analizuoja, kaip Vakarų Europoje ir JAV susiformavo mėlynakių šviesiaodžių grožio kultas ir kaip moksliškai nepagrįstos teorijos užkariavo net tokių šviesių žmonių kaip amerikiečių filosofo Ralpho Waldo Emersono ar prezidento Theodoro Roosevelto protus.
Tarsi mėgdžiodama tradicinę mokslinę studiją, autorė knygą pradeda nuo senovės Graikijos. Ji pabrėžia, kad Graikijoje rasės sąvoka praktiškai neegzistavo. Žmonės buvo skirstomi į lygius ir lygesnius pagal geografinę gyvenimo vietą bei kultūrinį paveldą. Tiesa, graikai pastebėjo, kad jų kaimynai „barbarai“ skitai ir keltai buvo gerokai baltesnės odos nei jie patys. Tiek senovės graikai, tiek daugelis kitų tautų tuo metu šviesią odą laikė necivilizuotumo ženklu.
Pirmieji vergai buvo baltaodžiai
Autorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmieji vergai buvo ne juodaodžiai, bet baltaodžiai. Pastarieji buvo laikomi daug tinkamesniais sunkiam darbui. Maždaug viena dešimtoji vienuoliktojo amžiaus Britanijos populiacijos buvo baltieji vergai. Nemažą kiekį baltųjų vergų turėjo ir viena turtingiausių Viduramžių institucijų – Katalikų Bažnyčia.
Pasak N.I.Painter, tai, kad bet kuriame save gerbiančiame JAV knygyne šiuo metu yra milžiniška knygų, skirtų juodaodžių vergijai, tačiau dažnai nė vienos, aprašančios baltųjų žmonių pavergimą, taip pat yra savotiško rasizmo ženklas. Esą baltiesiems naudinga užtušuoti faktą, kad kadaise ir jų protėviai buvo vergai.
Patogiai „užmirštama“ ir tai, kad garsių 19 a. dailininkų paveiksluose dažnai vaizduojamos baltosios vergės (odaliskos). Iš jų tos, kurios kilusios iš Rytų Europos, laikytos ypač seksualiomis ir prieinamomis. N. I. Painter teigimu, kai vergo sinonimu tapo juodaodžiai, lygiai taip pat imtos seksualizuoti tamsios odos moterys. Tai atitinka tradicinį „mačo“ seksualumo supratimą, esą patraukli moteris privalo būti paklusni; o juk vergės neturėjo pasirinkimo būti nepaklusnios. Iš čia ir jų išskirtinis „seksualumas“.
Pasak Indianos universiteto doktorantės Christine Beresniovos, polinkis žvelgti į kitos rasės žmones, ypač moteris, kaip į egzotiką, yra ne kas kita, kaip užslėpto rasizmo pavyzdys. Jis iki šiol labai aiškiai matomas posovietinėse šalyse, tokiose kaip Lietuva.
„Dažnai žmonės sako, kad jie yra tolerantiški kitų rasių atstovams, tačiau jie neslepia, kad juos toleruoja kaip egzotiką. Ne kartą esu sakiusi lietuviams, kad tai – taip pat rasizmas“, - lrytas.lt sakė Ch.Beresniova.
Meno istorikas „išbalino“ graikus
Nepaisant Viduramžiais prasidėjusios transatlantinės vergų prekybos, baltosios rasės pranašumas „moksliškai“ nebuvo įrodytas iki pat Renesanso. Prie to daugiausia prisidėjo vokiečių romantikai ir amerikiečių transcendentalistai.
Knygos „Antikos meno istorija“ autorius Johannas Joachimas Winckelmannas, laikomas vienu iš meno teorijos pradininkų, susižavėjimą senovės graikų ir romėnų skulptūra pavertė rasistine teorija. „Vakarų pasaulyje šios (J.J.Winckelmanno sukurtos – red.) taisyklės netrukus tapo lygiai taip pat iškaltos akmenyje, kaip ir jas įkvėpusios skulptūros“, - knygoje „Baltųjų žmonių istorija“ rašo N.I.Painter.
Būtent J.J.Winckelmannas Belvederio Aplononą paskelbė visų laikų grožio etalonu. Jis taip pat iškėlė idėją, kad balta oda sutaurina žmogaus veido bruožus. Ironiška tai, kad formuluodamas teoriją, esą balta oda yra „gražesnė“, menotyrininkas rėmėsi žiūrėdamas į romėnų pagamintas graikų skulptūrų kopijas.
Priešingai nei dažyti originalai, kur žmonės buvo vaizduojami tamsia oda, romėnų kopijos buvo pagamintos iš baltojo marmuro. Kaip rodo J. J. Winckelmanno laiškai, jis apie tai galėjo žinoti, tačiau tyčia nuslėpė šį aspektą, kad jis nepakenktų jo kuriamai baltųjų rasės pranašumo teorijai.
Rasistinės grožio teorijos kūrėjas buvo gėjus
Savo ruožtu įkypas azijatų akis „mokslininkas“ laikė „grožio įžeidimu“, o moters kūno atvaizdus – nereikšmingais, palyginus su antikinėse skulptūrose įkūnytu vyro grožiu.
Amerikiečių istorikės teigimu, J. J. Winckelmannas taip žavėjosi nuogais graikų berniukais visų pirma dėl to, kad buvo gėjus. Istorikai mano, kad vienas iš jo meilužių buvo prūsų (kituose šaltiniuose rašoma „baltų“) didikas Arwedas von Bülowas.
Nors esama įvairių versijų, aiškinančių meno istoriko mirties aplinkybes, viena iš įtikinamiausių yra tai, kad pagyvenęs gėjus buvo nužudytas jo seksualinio priekabiavimo neapsikentusio jauno italo.
Visi imigrantai – žemesnės rasės
N.I.Painter knygoje duodama nemažai pylos ir bene garsiausiam amerikiečių mąstytojui Ralphui Waldo Emersonui už tai, kad šis, nors ir nepateisinęs vergovės, vis tiek laikė juodaodžius žemesniais žmonėmis. Vokiečių romantikais žavėjęsis R. W. Emersonas savo raštais daug prisidėjo prie to, kad JAV ilgam laikui būtų įtvirtintas baltųjų protestantų pranašumas prieš visas kitas gyventojų grupes.
Autorė meistriškai atskleidžia, kaip vienos žmonių grupės diskriminacija gimdo kitų grupių diskriminaciją. 20 a. pradžioje JAV valdžiai susirūpinus nevaldoma imigracija, baltosios rasinio pranašumo teorijos buvo performuluotos taip, kad ant žemiausio visuomenės laiptelio atsidurtų ne tik juodaodžiai, bet ir nepageidaujami imigrantai. 1923 m. pasirodžiusioje Carlo Campbello Brighamo „Amerikiečių protingumo studijoje“ rasės sąvokos buvo tyčias supainiotos su tautybės kategorijomis.
Tokiu būdu esą neseniai išrastų intelekto testų pagrindu atlikti tyrimai parodė, jog paskutinėje vietoje pagal „protingumą“ yra, kaip ir buvo galima tikėtis, juodaodžiai, o priešpaskutinėje... lenkai. Treti nuo galo – italai, ketvirti – rusai. Apžvelgdama imigrantus N. I. Painter lietuvių nemini, tačiau galima manyti, kad C. C. Brighamo ir jo kolegų teorijose lietuviai, kaip neretai ir lenkai, priskiriami rusams.
Rasės grynumas neegzistuoja
Rasinė-tautinė piramidė nieko gero nežadėjo ir prancūzams. R. W. Emersonui didelę įtaką padaręs amerikiečių mąstytojas Thomas Carlyle‘is prancūzus laikė „beždžionžmogiais“, kurie moka tik krėsti juokus, gerti, vogti ir ištvirkauti. Visos šios teorijos buvo kruopščiai įvyniojamos į rasinį apvalkalą. Mėginant išsiaiškinti, kurios tautos yra „baltesnės“, buvo sukurta ištisa kraujo „baltumo“ sistema, kurioje tiek lenkams, tiek rusams, tiek prancūzams buvo suteiktos ne pačios geriausios vietos.
N.I.Painter teigimu, mokslininkai niekuomet taip ir nesutarė, kiek iš tiesų yra rasių. „Žmonių seksualiniai įpročiai visuomet peržengdavo rasines linijas“, - rašo istorikė.
Pasak jos, Jungtinėse Valstijose daugiau nei viena septintoji baltųjų, trečdalis juodaodžių ir keturios penktosios azijatų giminiuojasi su bent vienu asmeniu iš kitos rasinės grupės. Tarp baltaodžių, daugiau nei trys iš keturių santuokų peržengia ribas, kurios anksčiau buvo laikomos rasinėmis, tačiau šiais laikais tie rasiniai skirtumai tarp sutuoktinių laikomi nežymiais.
„Rasės grynumas yra mitas. Būtent todėl skirstymas į rases nebeturi prasmės“, - mano juodaodė moteris, pabrėžusi, kad pagal savo išsilavinimą ir socialinę padėtį ji turėtų būti laikoma baltąja.
Rasės reikšmę sužlugdė genetikai
N.I.Painter manymu, didžiausią smūgį rasės reikšmės teorijoms sudavė pažanga genetikos srityje, konkrečiai žmogaus genomo studijose. Dabar mokslininkai neabejoja, kad Homo sapiens išsivystė iš Afrikos primatų, greičiausiai šimpanzių, maždaug prieš 1.2 mln. metų.
Po tankiu kailiu šimpanzės turi šviesią odą. Besivystydami žmonės tapo daug mažiau plaukuoti, tačiau netrukus jų oda patamsėjo dėl to, kad netekę apsaugos nuo saulės (plaukų), jie tapo pernelyg pažeidžiami saulėtame Afrikos klimate.
Maždaug prieš 100 000 metų dabartinių europiečių ir Šiaurės Amerikiečių palikuonys iškeliavo iš Afrikos ir pamažu ėmė gyventi vėsesniame klimate, pasižyminčiame debesuotumu. Nuo to laiko Europoje gyvenančių žmonių oda pradėjo palaipsniui šviesėti.
XXI a. pradžioje mokslininkui ištyrus žmogaus genomą įrodytą, kad genetiškai žmonės yra praktiškai identiški, nesvarbu, kokia jų rasė. „Rasė yra ne kas kita, kaip skirtingas pigmento kiekis“, - pastebi knygos „Baltųjų žmonių istorija“ autorė.
