„Nothing Phone (2)“ apžvalga: pagaliau šis tas įdomesnio telefonų pasaulyje

Ar pastebėjote, kas nutiko su telefonų rinka per pastaruosius ketverius metus? Dėl geopolitinių priežasčių išstūmus, ko gero, inovatyviausią žaidėją, ji tapo nuobodi. Žymiai sumažėjus konkurencijai, telefonai suvienodėjo, dingo batalijos tarp jų fanų, ir praktiškai visus naujai pasirodančius modelius dabar galima skirstyti vos į dvi kategorijas: „tie pigesni“, „tie kur nuobodžiai geri“. O ką daryti tiems vargšams geekams, kurie nori kažko naujo, įdomaus, išsiskiriančio, galų gale – smagaus?

Matyt, dėl tokių geekų ir atsiranda tokie projektai kaip „Nothing Phone“. Ambicingas, savotiškai originalus, gerai apgalvotas telefonas, kuris pasižymi tiek gerais viduriais, tiek geru dizainu, tiek akį (na, bent jau geekų akį) patraukiančia vartotojo sąsaja. Na ir dar viena gana originalia idėja.

Tie, kas nebesimurkdo telefonijos naujienose, galbūt net išvis nebus girdėję apie kompaniją „Nothing Technology Limited“, stilizuotai dar rašomą kaipo tiesiog „NOTHING“. Oficialiai tai – britų kompanija, bet jos šaknys siekia kitus kadaise žinovų dėmesį traukusius telefonus „One Plus“. „NOTHING“ įkūrėjas yra Carl Pei (Pei Yu), kuris apibūdinamas kaip „Kinijoje gimęs švedų antrepreneris“. C. Pei yra vienas iš dviejų „One Plus“ įkūrėjų, bet 2020 m. paliko „pliusą“ ir prisitraukęs tokius investuotojus kaip „iPod“ išradėją Tony Fadellą, „Twitch“ bendraįkūrėją Keviną Liną ir „Reddit“ generalinį direktorių Steve’ą Huffmaną, įkūrė „NOTHING“.

Ir „NOTHING“ dirba tikrai savotiškai. Iki šiol jie yra išleidę tik septynis produktus: du telefonų modelius, tris ausinių, pokalbių programėlę ir alų. Taip, paskutinį produktą perskaitėte teisingai.

Praktiškai iš kiekvieno, kam parodžiau testuojamą „Nothing Phone (2)“, sulaukiau to paties klausimo: „o, čia tas naujas „iPhone“?“.

Nes reikia pripažinti, NP(2) tikrai atrodo kaip kažkuris iš naujesnių „iPhone“. Tiesa – tik tol, kol į jį kas nors nepaskambina, ar neateina koks pranešimas (apie naują el. laišką, kad kas nors pakalbino tave susirašinėjimo programėlėje ir t.t.).

Mat šis telefonas turi LED švietiklius, įrengtus nugarėlėje, ir jie, reaguodami į visokius įvykius telefone, nušvinta, kurdami glifus (naujovių paniškai bijantys mūsų kalbininkai turbūt norėtų juos vadinti „ženklais“ ar „hieroglifais“, bet ne, tai tikrai nėra hieroglifai. O „ženklai“ čia skamba pernelyg abstrakčiai). Skambina mama – pradeda žybčioti vienoks glifų raštas. Skambina žmona – kitoks. Atvažiavo išsikviestas „Bolt“ – ima žibėti trečias (beje, NP(2) glifai turi tiesioginę integraciją su „Uber“, tik kad pastarasis Lietuvoje ne itin populiarus, tad testavimo metu taip ir neteko išbandyti). Kažkas iš darbo baksnoja per „Teams“ – mirga ketvirtas. Ir taip toliau.

Tad su visais tais blyksėjimais (ir dar specifiniais garsais) aplinkinių dėmesys – garantuotas! Na o jei rimčiau – tai ir visai patogu (nors jei per dažnai, žinoma, erzina). Nes pačius glifus kurti gali ir pats, ir juos priskirti atskiriems pranešimams – ir pagal tai net nežiūrėdamas į telefono ekraną, gali išmokti suprasti, kas vyksta. Tiesiog išmoksti savo paties sukurtą glifų abėcėlę, ir naudojiesi kaip koks šnipas, priimantis pranešimus jam vienam težinomu šifro raktu.

O grįžtant prie korpuso dizaino – tai jis tikrai labai jau panašus į „iPhone“. Aiški, neužapvalinta metalinė briauna, ties kraštais lenkta nugarėlė, labai jau „iPhone“ primenantis kameros lęšių duetas.

Telefonas maloniai sunkus, tvirtai guli rankoje (bet ant lygaus paviršiaus – pavyzdžiui, stalo – yra ekstremaliai slidus ir tik ir taikosi nuslysti), tačiau bene smagiausias dalykas – vartotojo sąsajos dizainas. Nes kūrėjai pasirinko retrofuturistinę septintojo-aštuntojo dešimtmečių vizualistiką.

Mes, kuriems teko nelaimė gyventi Sovietų sąjungoje, to galbūt matėme mažiau, bet devyniasdešimtaisiais pradėjus plisti VHS kasečių nuomoms ar per televiziją gal kažkiek pasivijome ir dar spėjome pamatyti, kaip Vakarų pasaulis įsivaizdavo technologinę ateitį – „Star Trek“, „Space 1999“ ir panašius filmus bei serialus. Būtent tokios dvasios vizualinę estetiką vartotojo sąsajai pasirinko ir „Nothing Phone“ kūrėjai. Stambių taškų matricoje išdėlioti laikrodžio skaičiai, atitinkamo stiliaus vaizdai bei užsklandos užsikraunant telefonui – geekai iš laimės turėtų tirpti vietoje (bent jau aš tirpau).

Kalbant apie „Nothing Phone (2)“ vidurius – iki elitinių flagmanų netempia, bet pernelyg retro čia irgi nėra. 6,7 colių (17 cm) įstrižainės LTPO OLED ekranas (žinoma, su Gorilla Glass), pirmos kartos „Snapdragon 8+“ lustas, „Adreno 730“ vaizdo posistemė, 128/256/512 GB vidinės atminties ir 8 arba 12 GB RAM, 4700 mAh baterija su 45W laidiniu, 15W belaidžiu arba 5W atvirkštiniu krovimu. Telefonas atitinka IP54 atsparumo sertifikatą (deklaruojama, kad yra atsparus aptaškymui vandeniu ir dulkėms. Bet mėtyti į vandenį jo neverta).

Kamerų sistema savo charakteristikomis atrodo neblogai – 24 mm židinio nuotolio analogo 50 Mpix F 1.9 plataus kampo ir 114 laipsnių apimanti 50 Mpix F2.2 ultraplataus kampo, dar su 32 Mpix F 2.5 priekine (asmenukių) – tačiau realybėje tai yra bene labiausiai nuvilianti telefono dalis.

Ne, „Nothing Phone (2)“ kamera nėra bloga. Tiesiog ji atsilieka nuo to, ką dabar gali pasiūlyti flagmanai. Optinis priartinimas vos iki dviejų kartų, naktinė fotografija – labai fliuktuojanti: kartais statiški (ir net dinamiški) objektai užfiksuojami tikrai puikiu ryškumu, o kartais kamera bandydama susifokusuoti pasimeta. Tai buvo norma prieš penketą metų, bet šiais laikais jau norėtųsi didesnio stabilumo. Taip pat dienos šviesoje kamera kartais „pasigauna“ ir kadre labai išryškina kurį nors atspalvį (tai kartais nutinka ir su pernelyg jau intensyviu/kontrastingu HDR). Užtat NP(2) bent gali filmuoti 4K / 60 kadrų per sekundę raiška. Tad trumpai apibendrinant – tai yra kamera, skirta ne itin reikliam, paprastus dalykus įprastomis sąlygomis fotografuojančiam vartotojui.

Daugiau šiuo telefonu padarytų nuotraukų kviečiu peržiūrėti straipsnio galerijoje.

Visa tai sudėjus – naudotis „Nothing Phone (2)“ yra tikrai malonu. Ypač malonu, jei esi geekas – tas dėmesys dizaino detalėms, estetika atrodo tikrai mielai ir nostalgiškai.

Taip pat tiek „geležis“, tiek programinė įranga gerai tvarkosi su baterija – bent jau testavimo metu intensyviai naudojant telefoną, vakare dar likdavo apie 40 proc. energijos.

Be abejo, vieną didžiausių išskirtinumų priduoda švytintys glifai. Bet su jais reikia išmokti elgtis – iš pradžių, iš didelio entuziazmo jų prisikrovus vos ne kiekvienam pranešimui, jie labai greitai pradeda erzinti. Bet tai, kad su laiku ateina išmintis, galioja ir čia – per kokią savaitę pats sėkmingai susibalansuoji, kuriais atvejais tau jų iš tiesų reikia, ir tada ši funkcija gali būti tikrai naudinga: telefoną galima pasidėti šalia, nebebūtina žvilgčioti į ekraną ir rizikuoti, kad pažiūrėjęs, jau kur nors nuklajosi į internetų tolybes, bet vis dar gali gauti informaciją, kas nutiko – kas skambina, kokio tipo pranešimas atėjo ir panašiai. Be to, smagiai lavinasi smegenys – kai tenka išmokti savo paties susikurtą savotišką abėcėlę.

Tad apibendrinant – pagaliau šioje nykiai gerų telefonų rutinoje atsirado ir neblogas, ir tikrai įdomus bei išsiskiriantis telefonas. Ir dar sąlyginai nebrangus – kainos prasideda nuo daugmaž 600 eurų, kaip ir dera stipriam vidutinės klasės telefonui. Na o maksimalių parametrų modelis (512 GB vidinės atminties ir 12 GB RAM, su dėkliuku ir ekrano apsauga) kainuoja netiek jau ir daugiau – apie 730.

Pagrindiniai telefono trūkumai – jo korpuso slidumas, žemas IP sertifikatas ir labai jau vidutiniška fotosistema.

Tačiau vis dėto tai telefonas, kurio didžiausias privalumas – ne techninė įranga, bet būtent vaizdas, stilius ir vartotojo patirties jausmas (angl. user experience, UX). „Nothing Phone (2)“ yra geekams ir tiems, kurie mėgsta gražius, bet vizualiai išsiskiriančius dalykus, o taip pat ne visai įprastus sprendimus bei funkcijas. Nors žinoma, jį galima naudoti ir kaip visiškai paprastą įrenginį.