Išmaniųjų „Sonos“ kolonėlių testas: vis dėlto tai daugiau, nei tiesiog išmanioji audiosistema

Pernelyg nesidomintiems audiotechnika, „Sonos“ pavadinimas turbūt nebus labai girdėtas. Savo socialiniame rate atlikau nedidelį eksperimentą – paklausiau, ar yra tekę girdėti šį pavadinimą, o jei ne – su kokia šalimi labiausiai asocijuojasi.

Iš kiek daugiau nei dešimties užklaustų žmonių girdėję buvo tik pora, o asociacijų prisiklausiau visokių – ir kad čia čekiškas („Sonoš“), ir kad kiniškas prekės ženklas („Čia gal kokia nelegali Sony kopija?“), ir kad vokiškas, o labiausiai kažkodėl dominavo Suomija – ir dar kad čia kažkokia „Ikea“ produktų linija. Kas, beje, nebuvo visiškai pro šalį, bet apie tai – vėliau.

Iš tiesų „Sonos“ yra amerikiečių kompanija – ir sąlyginai jauna, įsikūrusi 2002 metais. Atsiradusi tais laikais, kai po pasaulį dar tik ėmė plisti muzika skaitmeniniu formatu (ar atsimenate savo pirmąjį turėtą mp3?), iškart pasuko ne saugiu ir įprastu keliu, bet iškart nusitaikė į ateitį – ėmėsi kurti audiotechniką būtent skaitmeninio formato muzikai.

O kodėl apžvalgos antraštėje miniu, kad vis dėlto tai yra kažkas daugiau? Nes po daugiau nei dviejų dešimtmečių „Sonos“ tapo ne tik audiotechnikos „geležies“ gamintoja, bet ištisa ekosistema. Kurios komponentus šįkart išbandžiau tris – „muzikinį paveikslą“ „Symfonisk Picture frame“, garso kolonėlę „One SL“ ir žemųjų dažnių kolonėlę (angl. subwoofer) „Sub Mini“. Apie juos visus – irgi truputį vėliau, nes iš pradžių reikėtų supažindinti su pačia „Sonos“ sistema.

Reikia pabrėžti – „Sonos“ nėra tiesiog bevielės garso kolonėlės. Tiesą sakant, jos ir su laidais (bet ne audio, o elektros ir galimybe pajungti interneto kabelį), ir per „Bluetooth“ prie jų prisijungti nepavyks. Kas, beje, kai kuriais atvejais tampa nemenku trūkumu – pavyzdžiui, aš visai norėčiau per „Bluetooth“ adapterį pasijungti prie tokios kolonėlės gitarą ir truputį pakankinti kaimynus – bet deja, nepavyks.

Nes „Sonos“ veikia per programėlę – ir per „WiFi“ (ar kabelinį namų tinklą).

Įsigijus bet kokį „Sonos“ įrenginį, neišvengiamai teks susikurti „Sonos“ paskyrą ir į „iPhone“ ar „Android“ įrenginį įsidiegti programėlę (yra ir „Windows“ programėlė, bet per jį galima valdyti tik pačią muziką, o ne prijunginėti papildomus įrenginius). Nes visas muzikos valdymas vyksta per pačią „Sonos“ sistemą.

Kas yra ta „Sonos“ sistema ir kaip ji veikia? Grubiai tariant, susikuri „Sonos“ paskyrą, joje sukuri prisijungimus prie savo naudojamų srautinės muzikos transliacijos paslaugų teikėjų („Spotify“, „Apple Music“, „Amazon Music“, „Audible“, „Bandcamp“, „Deezer“, „Mixcloud“, „Pandora, „Soundcloud“, „Tidal“, „YouTube“ ir dar virš 20 pasirinkimų), ir jau per „Sonos“ klausaisi iš jų.

Kam to reikia? Iš esmės „Sonos“ yra sugalvota naudoti ne pavienei kolonėlei, o kurti skirtingas audioerdves skirtinguose kambariuose. Taip sakant, pastatai kiekviename kambaryje po kolonėlę (ar kelias, jei nori stereo) ir kiekvienai iš jų, tarkime, priskiri po grojaraštį, kurį ji savarankiškai gros. Pavyzdžiui miegamajame – koks nors ambient, virtuvėje – džiazas, o kur nors rūsyje ar palėpėje įrengtoje sporto salėje – thrash metal. Ir viską valdai iš vieno įrenginio – telefono ar kompiuterio. Ir beje, muzika gros net tada, kai pati programėlė telefone ar kompiuteryje bus išjungta – ar net pats telefonas ar kompiuteris bus išjungtas. Ar net ir tavęs namuose nebus. Svarbu, veiktų namų kompiuterių tinklas.

Kas, beje, ne visada yra privalumas. Tą patyriau gana kuriozišku būdu – kaip tik testuojant maksimalų kolonėlės garsą namuose, man darbiniais reikalais paskambino lrytas.lt vyriausiasis redaktorius. Žinoma, pačiu reikalingiausiu metu programėlė „pakibo“, tad galiausiai man teko skubiai lėkti į kitą kambarį, kad galėčiau susišnekėti (išganinga idėja, kad prieš atsiliepiant buvo galima tiesiog ištraukti iš elektros tinklo kolonėlės maitinimo laidą, atėjo, kaip visada tokiais atvejais nutinka, pavėluotai).

O programėlė dar prieš pusę metų strigdavo itin dažnai. Bet nuo rudens smarkiai pasitaisė ir buvo pakibusi gal tik kartą. Nors būna problemų su ryšio dinginėjimu, kai kolonėlė groja, bet „Sonos“ programėlė kolonėlės jau nemato.

Dar vienas minusas – gal ir yra kokių apėjimų, bet bent jau man pačiam taip ir nepavyko išvesti garso į „Sonos“ tiesiai iš „YouTube“. Iš „YouTube Music“ – prašom, bet tiesiai iš „YouTube“ – ne. Tad jei turite kokių mėgiamų grojaraščių ar tinklalaidžių „YouTube“, jų klausytis per „Sonos“ greičiausiai nepavyks. Nebent per išmanųjį televizorių ir dar vieną papildomą „Sonos“ gaminį, bet šio nebandžiau, todėl kol kas apie tai ir nekalbėsime.

Kaip jau minėta, į „Sonos“ sistemą galima jungti toli gražu ne vieną kolonėlę. Bėda ta, kad ne visos jos tarpusavyje susišneka. Štai tarkim prie „Sonos One SL“ pajungti kitą „Sonos One SL“ ar „Sonos One“ (be SL) ir gauti stereogarsą gali, bet su „Symfonisk Picture frame“ sujungti nepavyks. Techninių priežasčių matyt tam yra, bet vartotojui vis dėlto ne itin patogu.

Na o dabar pakalbėkime apie kiekvieną iš bandytų produktų.

Atsimenate minėtas sąsajas su „Ikea“? „Sonos Symfonisk Picture rrame“ – tai bendras „Sonos“ ir „Ikea“ kūrinys, kuriame dėmesys kreipiamas ne tik į muziką, bet ir į dizainą.

Prisipažinsiu, dar nė nežinodamas, kas tas „Sonos“, ir kas tas „Picture frame“, bet gavęs pasiūlymą jį išbandyti, tikėjausi kažko futuristiškesnio – gal kokio nors išmaniojo rėmelio, kuriame vaizdas keistųsi pagal grojamus dažnius (kaip kad bent jau anksčiau būdavo „WinAmp“ ar „Windows Media Player“, ar pan.) – ar bent kad kokios švieselės mirgėtų.

Iš tiesų viskas yra daug paprasčiau – tai vidutinio paveikslo dydžio (55x40 cm) garsiakalbis, imituojantis paveikslą (t. y. labai plonas, vos 5 cm gylio), kuriame nupiešti kažkokie abstraktūs ir gana tipiškai „ikėjiniai“ raštai. Tiesiog plokščias stačiakampis, aptemptas audiniu ir su įmontuotu garsiakalbiu. Sprendžiant pagal reklamines vizualizacijas, skirtas tam, kad įkomponuotum tarp kitų ant sienos kabančių paveikslų – ir va, vienas iš jų grotų.

Tiesa, laidas „Symfoniskui“ parinktas kažkodėl ryškiai, beveik akinančiai baltas, beveik švytintis iš tolo. Na bet gal čia derinta prie bazinių baltų „Ikea“ sienų.

Kalbant apie garsą – jis stebėtinai geras. Žinoma, iš garsiakalbio, kuris kainuoja apie 250 eurų, blogo garso ir nesinorėtų tikėtis, bet pripažinsiu, pats laukiau prastesnio. O čia – tikrai gerai atkuriamas visas dažnių spektras. Tiesa, gal kiek trūksta galios: jei klausyti kokiam džiazui ar akustinei muzikai pats, tai roko atveju „Picture frame“ jei ir tinkamas, tai tik santūriam klausymui – o ne kerštui kaimynams.

Tad apibendrinant, jei turite daug vietos ant sienos (ar ant lentynų) ir norite tiek muzikos, tiek dekoruotis „Ikea“ stiliumi – visai neblogas variantas. Tiesa, dar vienas minusas – kaip minėta, „paveikslas“ aptemptas audiniu, jis renka dulkes, ir nuvalyti jas nuo audeklo reikalauja daugiau pastangų, nei tiesiog nuo plastiko. Ir dar audeklas ilgainiui blunka (ypač šviesiame kambaryje). Na bet grožis reikalauja aukų.

„Symfonisk Picture frame“ jungiasi tik per „WiFi“, bet nugarėlėje turi du fizinius valdymo mygtukus: garso didinimo ir mažinimo, taip pat groti/įjungti pauzę. Bet jie įrengti taip, kad galima pasiekti net ir pakabinus „Symfonisk“ ant sienos. Nors įsivaizduojant klausytoją, sėdintį krėsle, pasikeliantį iš jo, krapštantį kažką paveikslo šone/nugaroje ir vėl sėdantį į krėslą, tai neskamba patogiai.

Turbūt pagrindinis, bazinis „Sonos“ sistemos gaminys – nedidukė (16x12x12 cm), monolitą (jei modelis juodos spalvos) suapvalintais kampais primenanti išmanioji kolonėlė „Sonos One SL“. Jei modelis baltos spalvos – tiesą sakant, primena tą vabzdžių jauko/naikinimo įrenginį, tik kad kolonėlė nešviečia ir elektra nekrato. Prie interneto gali jungtis ir per „WiFi“, ir kompiuterinio tinklo kabeliu.

Viršuje – trys jutikliniai jungikliai: vėlgi garso didinimo, mažinimo ir grojimo bei pauzės įjungimo, tad programėlėje parinkus dainą ar grojaraštį, telefoną galima pamiršti ir kitame kambaryje, o minimaliai valdyti įrenginį prisilietimais.

„One SL“ iš esmės atrodo tinkama laikyti bet kurioje vietoje: kambario kampe ant grindų, spintoje ant lentynų, ant palangės ar dar kur besugalvosi ir turėsi 16 kvadratinių centimetrų vietos (ir kaip pravesti maitinimo laidą). Dar patys „Sonos“ pardavinėja visokias lentynėles ir laikiklius, skirtus specialiai šiam kolonėlės modeliui. Dar rašoma, kad „Sonos One SL“ atspari drėgmei (bet ne tiesiogiai vandeniui). Tiesa, iki kokio drėgmės lygio atspari, neparašyta, tad neštis į vonią nerizikavau.

„One SL“ – nedidukė, bet galinga. Garsas – dar sodresnis nei „Symfonisk Picture frame“. Čia jau prireikus galima ir kaimynus pašiurpinti (nesakau, kad taip reikia daryti – bet įmanoma), ir klausytis muzikos burzgiant siurbliui.

„One SL“ dinaminio diapazono ypatumus tyrinėjau pagal audiofilų ir audiomaniakų rekomendacijas – klausydamas dvi rapsodijas: „Queenų“ „bohemiškąją“ ir George'o Gershwino „mėlynąją“. Abi kompozicijos itin dinamiškos tiek garsumu, tiek dažnių spektru.

„One SL“ pasirodė tikrai gerai: net ir tylius fortepijono garsus paskleisdavo po kambarį taip, kad jos kuo puikiausiai girdėdavosi ir kolonėlę laikant ant grindų, gerokai žemiau ausų lygio. Bosai ir aukšti dažniai taip pat buvo ryškūs, viduriniai – aiškūs ir nenustelbti.

Beje, taip ir neturiu supratimo, ką kolonėlės pavadinime tiksliai reiškia tas SL. Bet „Sonos One SL“ nuo „Sonos One“ skiriasi tik penkiasdešimčia eurų ir tuo, kad SL neturi integruoto mikrofono, kurį galima būtų naudoti su „Google Assistant“, Siri ar Alexa. Bet tiesą sakant, bent jau mano akyse toks mikrofono neturėjimas yra nemenkas privalumas – nes aš pageidauju klausytis kolonėlės, o ne kad ji klausytųsi manęs.

Paprastos „One SL“ (be mikrofono kaina) – apie 200 eurų, „One“ (su mikrofonu) – apie 250.

Kaip jau minėjau, bazinis „Sonos One SL“ modelis visai gerai susitvarko ir su žemais dažniais. Ir aš niekada nebuvau „subwooferių“ gerbėjas – nors esu bandęs kelis. Ypač nemėgstu tų dažnai intelektu nesužalotų vaikinų (kodėl tai visada būna vaikinai? Kodėl nė karto nesu susidūręs su tokia mergina?), kurie susigrūda turbūt kosminėms raketoms pritaikytus „subus“ į savo dažniausiai „BMW“ ar „Audi“, ir kai važiuoja kur nors Geležinio Vilko gatve Vilniuje, jų būpsėjimas girdisi turbūt ir Antakalnyje. Kam to reikia? Jei labai norisi vibracijos, gi galima po užpakaliu pasidėti kokį nors galingesnį virtuvinį trintuvą – efektas bus panašus, o juk ir pigiau.

Bet gavęs pasiūlymą išbandyti „Sonos Sub Mini“, sutikau. Tačiau redakcijoje išpakavęs, kartu su su bendradarbiu jau niurnėjau, koks tai bereikalingas daiktas, ir kaip nuo šito jau tikrai kentės kaimynai.

Ir velniškai klydau. „Sub Mini“ yra tikrai nuostabus. Nes sutraukus visą jo apžvalgą į vieną sakinį, jis skambėtų taip: „įjungus „Sub Mini“, jo nesigirdi, bet išjungus ir klausant muziką toliau, suvoki, kaip jo trūksta“.

Iš tiesų, „Sub Mini“ kažkaip stebuklingai sklaido žemus dažnius. Taip, kituose buto kambariuose jie girdimi (bet ne taip jau ir baisiai), tačiau už buto ribų – ne (išbandyta). Tad net ir klausant muzikos 50 proc. garsumu (o tai jau pakankamai daug, kad su įprasta papildoma žemų dažnių kolonėle kaimynai imtų reikšti protestus), žemų dažnių katastrofos nėra.

Kaip tai „Sonos“ pavyksta – nežinau, bet įtariu, kad daug ką lemia tai, jog „subo“ garsiakalbiai nukreipti ne į išorę, bet į jo paties vidų – ir jau per paliktas angas sklinda lauk. Taip žemi dažniai girdimi, tačiau ne pernelyg įkyriai.

Beje, dar vienas įdomus efektas – „One SL“ kolonėlę daugumą laiko testuojant laikiau kambario kampe tiesiai prieš save, o „Sub Mini“ – sau už nugaros. Tačiau vien iš klausos tikrai nebūčiau galėjęs pasakyti, kur padėtas „subas“ – ir kartais tikrai atrodydavo, kad sustiprintus žemuosius dažnius siunčia pati „One SL“ kolonėlė, ar kad „subas“ taip pat yra kažkur priekyje. Technomagija, ne kitaip!

Beje, „Sub Mini“ gali būti naudojamas ne tik su įprastomis „Sonos“ kolonėlėmis. Demonstracijoje teko matyti, kaip šis „subas“, suporuotas su TV skirtu priedėliu „Sonos Beam“, televizorių paverčia gana įspūdingu namų kino teatru.

Tiesa, su „Sub Mini“ apturėjau vieną neįprastą patirtį – dėl kažkokių priežasčių kartą nutiko taip, kad jis žemus dažnius grojo iš vienos anksčiau klausytos tinklalaidės, kai savo ruožtu pagrindinė kolonėlė leido muziką. Klaida daugiau nepasikartojo, bet pojūtis buvo... įdomus. Ir šiek tiek baugus. Nes bendras rezultatas gavosi kažkoks vaiduoklių burbėjimas.

„Sub Mini“ kaina – apie 500 eurų.

Na ir dar viena priežastis, kodėl antraštėje sakau, kad „Sonos“ yra šis tas daugiau nei vien garso sistema – nes tai yra originalus langas į pasaulį.

Pats labai nemėgstu pasyviosios medijos – radijo, televizijos. Nemėgstu, kai žinias man pranešinėja ne man patogiu momentu, o kažkieno kito nuspręstu laiku. Negaliu pakęsti, kad negaliu perjungti dainos ar prasukti neįdomios laidos vietos. Paprasčiausiai nemėgstu, kai negaliu rinktis ir valdyti turinio pats, o už mane mane jį man parenka kiti.

Tačiau man visada labai įdomu, kaip žmonės gyvena kitur. Kokias žinias, kokią muziką klauso, apie ką kalbasi. Ir „Sonos“ turi tam idealiai pritaikytą sprendimą – „Sonos Radio“.

Tai – į vieną vietą surinktos internetinės radijo stočių transliacijos iš viso pasaulio, kurias galima pasiekti keliais pirštų ar pelės paspaudimais. Apie kokias aktualijas dabar diskutuojama Zimbabvės sostinės Hararės radijo stotyse? Kokį roką dabar groja Suomijos roko stotys? Ko šįryt klausosi Niujorkiečiai? Ukrainiečiai? Patogiai naršyti po stotis galima pagal žanrus arba pagal geografiją.

Tiesą sakant, pastaroji radijo funkcija iš visų „Sonos“ galimybių man patiko labiausiai. Žinoma, čia nieko stebuklingo – bet kodėl niekas to nepadarė anksčiau? Nesurinko viso pasaulio radijo stočių į vieną vietą ir nepasiūlė klausytis per gerą audiotechniką? Arba jei padarė – kodėl matyt kažkur tai paslėpė? Nes „Sonos“ tai yra vienas pirmiausių pamatomų dalykų įsijungus programėlę.

Ir man tai lėmė tam tikrą ritualą – kai dirbu iš namų, kartais rytais pusryčiaujant ir vakarais baigiant darbą pasileidžiu vieną Saskatūno (Kanada) radijo stotį ir įsijungiu vieną Saskatūno gyvos transliacijos kamerą. Mano rytais Saskatūnas (kuriam jaučiu naivią nostalgiją, nulemtą vaikystėje ir vėliau daug kartų skaitytos Farley Mowatto knygos „Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi“) ruošiasi miegoti, o man baigiant darbą – bunda. Tam tikra meditacija.

„Sonos“ – tai gana nišinė, bet tikrai aukštos kokybės garso sistema. Deja, ji netiks „senosios mokyklos“ melomanams, kurie dar klausosi plokštelių (išvesti patefono garsą į „Sonos“, deja, nepavyks. Nebent kažką lituoti ir programuoti patiems) ar net ir kompaktinių diskų. Deja, tai audiosistema tik srautinėms transliacijoms (ir tai ne absoliučiai visoms, tik keliasdešimčiai populiariausių).

Dar vienas trūkumas – skirtingai ne klasikinės audiosistemos, čia kiekvienas „Sonos“ įrenginys reikalauja atskiros elektros lizdo, tad gali tekti pagalvoti, kaip čia suvedžioti prailgintuvus ir laidus, ypač jei susirinks 3–4 įrenginiai viename kambaryje (dvi kolonėlės, „subas“, TV priedėlis).

Taip pat sistema ir jai priklausantys įrenginiai tikrai nėra pigūs – bet užtat jie tikrai pasižymi kokybe. Ir čia yra neabejotinai stiprioji jos pusė. Garsas aiškus, stiprus, puikiai girdimi visi dažniai, o papildoma žemo dažnio kolonėlė (savo baziniais nustatymais) nėra pernelyg agresyvi. Programėlėje yra ir ekvalaizeris – tik kiek skurdokas: vien aukšti dažniai (angl. treble), bosai, o turint „Sub Mini“ – dar ir jo intensyvumas.

Sėkmingai naudoti galima ir vienintelę „Sonos One SL“ – bet kartu su „Mini Sub“ bendras garsas žymiai išraiškingesnis. Na o „Symfonisk Picture frame“ tiks ieškantiems ne tik garso, bet ir dizaino sprendimų (nors jei grynai dėl garso – pats vis dėlto rinkčiausi „Sonos One SL“).

Tad apibendrinant – „Sonos“ yra šiuolaikinis, nepigus, bet visai gražus ir tikrai efektyvus audio sprendimas išmanėjantiems namams. Naudoti galima tiek pavienę kolonėlę, tiek kurti bendrą „Sonos“ ekosistemą namuose – na, ar puoštis grojančiais „paveikslais“.