Vis dėlto iki pirmojo komerciškai sėkmingo planšetinio kompiuterio dar turėjo praeiti daugiau nei pusantro dešimtmečio – pirmąja komercine sėkme tapo 1989 m. pristatytas „GRiDPad 1900“: 2 kilogramus svėręs įrenginys monochrominiu ekranu ir su specialiu pieštuku, pririštu virvele.
„Gridpadas“ turėjo 10 MHz procesorių, 256 (o galingesnis modelis – 512) KB RAM, vieną arba du megabaitus vidinės atminties, jame sukosi „MS DOS“ operacinė sistema. Kainavo toks džiaugsmas 2300-3000 JAV dolerių (priklausomai, ar su programine įranga, ar be jos) – kas šiandienine dolerio verte atitiktų apie 5-6,2 tūkst. JAV dolerių.
O aš štai po daugiau nei trijų dešimtmečių visus šiuos žodžius rašau nė 800 g nesveriančiu, 1,1 GHz „Intel Core i5“ procesorių, 8 GB RAM ir 256 vidinės atminties turinčiu ir vos nuo 1100 eurų JAV dolerių kainuojančiu septintos kartos „Microsoft Surface Pro“, kuriame veikia „Microsoft Windows 10“ aplinka – ir kaip žadama, veiks „Windows 11“.
Vaizdas ir jausmas
Septintukas „Surface Pro“ vargiai primena pirmąjį žmonijai „kosminėje odisėjoje“ parodytą planšetinį kompiuterį. Čia nėra jokių valdymo mygtukų, vien ir įjungimo bei garso didinimo/mažinimo klavišai briaunoje (kur išdėstytos ir USB-A ir USB-C jungtys, o taip pat ir krovimo lizdas – tas „Microsoft“ firminis, prilimpantis).
Taukšt – ir prie planšetės šono dar prilimpa pieštukas (tiesa, parduodamas atskirai). Taukšt (na gerai, nebūtinai taip iškart vienu taukštelėjimu, gali tekti pakrutinti į kraštus, kad pataikytum) – ir prisijungia klaviatūra, ir „Surface Pro“ taip tampa nešiojamu kompiuteriu (tiesa, tam dar reikia atlenkti nugarėlėje esančią kojelę). Ir taip, klaviatūra parduodama taip pat atskirai.
Tiesa, tampa ne visai užtikrintai stabiliu kompiuteriu: pastačius mobilesnėje aplinkoje ar perkėlinėjant įrenginį, klaviatūra gali nesunkiai (ir netikėtu metu) atsiskirti. Tačiau įdomu, kad ji suprojektuota taip, jog „Surface Pro“ galima patogiai dirbti net ir sėdint pusiaugulomis, atrėmus įrenginį į sulenktus kelius. Svarbu tik pernelyg nesimuistyti.
Beje, kalbant apie klaviatūrą (kuri yra ir savotiškas pusinis planšetinio kompiuterio dėklas) – ji atrodo išties ištaigingai. Raudonos zomšos apdaila, malonūs liesti klavišai. Atrodytų, tokiai pati ta vieta būtų kokiame nors prabangiame ir stilingame kabriolete, ant rausvų tonų oda aptrauktos sėdynės.
Tiesa, prie planšetės per „Bluetooth“ dar galima prijungti ir raudoną originalaus „Microsoft“ dizaino pelę „Arc Mouse“, vienu trakštelėjimu iš plokščio blyno virstančią stilinga išlenkta pele. Tik jos bėda – jos veikimui reikia ganėtinai lygaus paviršiaus.
Kam to reikia?
Kam vartotojui reikia (jei reikia) planšetės – čia jau vartotojui reikia apsispręsti pačiam. Pats planšetę mielai naudoju, kai norisi didesnio ekrano, nei telefone, bet nesinori ant pilvo užsiversti sunkaus ir kaistančio nešiojamojo kompiuterio – ar patogiai drybsant kur lovoje, ar hamake pasižiūrėti „Netflix“, ar paskaityti kokį e-žurnalą ar straipsnį, kur svarbios iliustracijos (dažnai tai būdinga moksliniams ar techniniams straipsniams). Tačiau šiuo atveju „Surface Pro“ turi vieną didelį privalumą: jame sukasi „Microsoft Windows“.
Nes sakykite ką norite, nei „Android“, nei „iOS“ aplinka iš tiesų ne itin pasižymi pritaikymu produktyviam ir profesionalaus lygmens darbui. Pavyzdžiui – taip, naudodamasis tiek „Android“, tiek „iOS“ su visokiais planšetės priedais rašyti straipsnį ar knygą, rengti ataskaitą ar pristatymą gali – tik tai nebus itin komfortabilu.
O prie „Windows“ per tiek metų prie mes gi jau pripratę (net jei kai kurie ir nemėgstame). Tad štai turi planšetę, kuria su dar keliais priedais gali visiškai lygiavertiškai dirbti įprastą darbą, įprastu ritmu, įprastomis priemonėmis.
Pieštuko galia
Esu iš tų, kurie mėgsta elektroninius pieštukus. Pažintį su jais kažkada pradėjau nuo „Palm“ kompiuteriuko, o atnaujinau su „Samsung Note“, ir retkarčiais palaikau santykius iki šiol.
Beje, pats labai nemėgstu fizinio popieriaus, ir paskutinį dešimtmetį jį kūrybinėje ar organizacinėje veikloje naudoju nebent išrašinėjant sąskaitas ar teikiant prašymus atostogoms (taip, pikta, kiek dar įmonių nepriima elektroninio parašo). Bet nepaisant to, rašyti ranka mėgstu. Ir čia atsiveria visas didelės planšetės („Surface Pro“ ekrano įstrižainė – 12,3 colio arba 31 cm) ir pieštuko gėris.
Gali patogiai pasidėti ranką ant planšetės ekrano, ir rašyti ar eskizuoti, ką tau reikia – sistema atpažins, kur tavo ranka, o kur pieštukas. Kitur „Microsoft“ programinė įranga tvarkosi irgi visai neblogai. Taip, teksto atpažinimas lietuvių kalba, žinoma, kvailioja, bet dėliotis virtualius geltonus priminimo lapelius, užrašinėjant juos ranka – smagu ir patogu (gaila, nėra tiesioginio sinchronizavimo su „Google Keep“).
„Microsoft Surface Pen“ galima naudoti įvairiose programose, jis puikiai integruotas ir „Microsoft Office“ aplinkoje, kur pvz. „Excell“ skaičiuoklėje gali elementariausiai apibrėžti pageidaujamus laukelius, o „Word“ dokumente tiesiog ranka užsirašyti pastabas. Labai paprasta, intuityvu ir patogu. Ai, ir priešingoje pieštuko pusėje nei rašiklis – ten, kur ant įprasto pieštuko būna pritaisytas trintukas, „Surface Pen“ yra įmontuotas... na taip, virtualus trintukas. Tiesiog jei reikia ką nors iš to, ką pats parašei ar pažymėjai, ištrinti – nereikia vaikščioti po visokius meniu, užtenka fiziškai apversti pieštuką ir trinti taip, kaip trintum įprastu trintuku. Tad dar kartą – labai paprasta, intuityvu ir patogu.
Pieštukas gali veikti ir kaip pelė – kai reikia pataikyti į tikslesnį plotą, nei leidžia gana stambus pirštas. Beje, ant pieštuko, toje vietoje, kur paprastai priglunda smilius, yra į papildomas mygtukas, kuris veikia kaip dešinysis pelės klavišas. Tik jis tikrai pakankamai kietas, atsitiktinio paspaudimo pavojaus nėra.
O jei daugiau nei darbas?
Taigi, „Surface Pro“ galios ir galimybių kasdieniam darbui pakanka. O kaip su pramogomis? Na, aš tai testuoju su žaidimu „Witcher III“ – ar veikia įrenginyje, ir kaip veikia. Ir septintosios kartos rezultatai tokie: prie aukštų grafikos nustatymų FPS laikosi apie 10 ir žaisti jau visiškai nekomfortabilu, prie žemiausių ir vidutinių grafikos nustatymų žaidimas veikia apie 15 FPS dažniu – žaisti įmanoma (nors didelio komforto ir nėra), bet planšetė jau labai kaista, pridėti ranką jau nebemalonu. Tad ne, šis „Surface Pro“ nėra sutvertas reiklesniems žaidimams.
Beje, apie bateriją – jos talpa mAh nenurodoma, bet teigiama, kad vidutiniškai gali atlaikyti apie 10,5 valandos vidutinio darbo. Realybėje skaičiai kiek mažesni, bet įprastą darbo dieną – 8 valandas – bent jau naujas įrenginys atlaiko tikrai, o dar ir lieka iki keliolikos procentų baterijos syvų.
Tad apibendrinant – septintosios kartos „Microsoft Surface Pro“ yra vidutiniškai galingas „Windows“ ekosistemos planšetinis kompiuteris, skirtas profesionaliam darbui, kurio funkcionalumą efektyviai išplečia tokie priedai, kaip pieštukas ir klaviatūra.
Pats didžiausias man pasirodęs įrenginio trūkumas – kiek per didelis tų pačių priedų, ypač klaviatūros, prabangumas. Na, tiesiog nesinori tokios prabangios raudonos zomšos mėtyti kur nors ant žolės sodyboje ar per arti šašlykinės, kad neprisigertų dūmo kvapo – o juk būtent tokiose aplinkose kartais gimsta pačios geriausios idėjos, kurioms užsirašyti ar labiau detalizuoti ir praverstų toks įrenginys.
Taip pat piešukas prie įrenginio „klijuojasi“ tik magnetiniu kontaktu, ir vis baisu jį pamesti (nors net ir nešiojantis šį „Surface Pro“ su visu pieštuku kuprinėje, taip niekada ir neteko išsitraukti atskirai kompiuterio, atskirai – pieštuko. Visada buvo glaudžiai sulipę).
Na o visa kita – gerai. Ne, tai nėra kompiuteris rimtesniems žaidimams, bet pakankamai galingas ir tikrai plataus funkcionalumo „Windows“ įrenginys, kuris prilygsta, o kai kuriomis aplinkybėmis ir aplenkia tradicinį nešiojamąjį kompiuterį. Ir dar sveria juokingai mažai – su visais priedais (tik be kroviklio) virtuvinės svarstyklėlės parodė vos 1180 gramų. Tad prisigriebti tokį įrenginį atostogoms šalia kelių žurnalų į kuprinę ar didesnę rankinę – tikrai ne problema.
