Prie tokio pasiekimo prisidėjo naujas prietaisas, kurį inžinieriai vadina „mikro-šukomis“ (angl. micro-comb). Jis buvo pirmą kartą išbandytas realiomis sąlygomis.
Mokslininkai tvirtina, kad jų naujasis prietaisas gali patobulinti esamą šviesolaidinį internetą ir esama infrastruktūra pareikalautų labai mažų pokyčių.
Jų optiniame luste yra iki 80 atskirų kanalų – kurie, priklausomai nuo duomenų poreikio, gali būti aktyvuojami ir taip užtikrinti maksimalų greitį.
Ir viskas skamba puikiai ne tik teoriškai. Mokslininkai savo prietaisą prijungė prie interneto optinio kabelio, esančio tarp dviejų Melburno miesto universitetų – maždaug 47 km ilgio – ir eksperimentas parodė tiesiog fenomenalų duomenų perdavimo greitį – 44 T/s.
4 THz pralaidumo tinklas sugebėjo užtikrinti šį 44 T/s greitį – ir žodžiais apibūdinti, koks tai yra greitis, tiesiog sunku. Geriausiai situaciją apibūdina pavyzdžiai.
Greičiausias vartotojams prieinamas greitis šiuo metu yra 1 GB/s. JAV Energetikos departamento „ESnet“ mokslo tinklo sparta siekia 400 GB/s, tačiau čia jau kalbame apie tokius greičius, kokiais dirba NASA ir panašios organizacijos.
Australijos inžinierių pasiekimas yra stulbinantis – ir dar geresnė žinia, kad tokius prietaisus būtų ganėtinai paprasta pritaikyti jau esamoje infrastruktūroje.
Žinoma, dar neskubėkite džiaugtis, kad vos per sekundę ar dvi atsisiųsite visą „Netflix“ serialų ir filmų katalogą. Dar prireiks šiek tiek laiko, kol ši technologija atkeliaus į mūsų gyvenimus.
„Ir tai nėra vien tik naudinga Netflix vartotojams. Tai galima panaudoti kur kas plačiau, – teigia Monasho universiteto kompiuterinių sistemų inžinierius Billas Corcoranas. – Technologija gali pasitarnauti vystant savavaldžių transporto priemonių sritį, medicinoje, švietime, finansų ir elektroninės komercijos srityse.“
Jei viskas vyks sklandžiai, pirmiausiai šia technologija galėtų pasinaudoti didieji duomenų centrai – o po kelerių metų ir mes, eiliniai vartotojai, turėdami tokią technologiją, galėsime tik su šypsena prisiminti šimtų megabitų per sekundę greitį.
Plačiau su tyrimo rezultatais gali susipažinti moksliniame žurnale „Nature Communications“.
