Jei taip galvojate – sveikinu, esate įstrigę kokiuose 1997-uose. Tik ne dėl to, kad taip iš tiesų buvo pasaulyje 1997-aisiais, o todėl, kad Lietuvoje tuo metu prasidėjo pirma namų ūkių kompiuterizacijos banga, šeimose atsirado pirmieji kompiuteriai, bet tik vienetai mokėjo su jais nuveikti ką nors daugiau nei paišalioti „Paint“ programa, rašyti tekstą (nupiratautame) „Worde“ (bet pakeisti šrifto dydį jau buvo kosminis iššūkis) ir žaisti nebent „Solitaire“. Nes jis jau buvo instaliuotas į (nelegalius) „Windows“, be to, buvo nerimtas žaidimas, tai tokį gal ir galima laisvalaikiu pamaigyti, nesuteršiant savo gero vardo.
Tačiau jei viskas pasaulyje būtų taip, kaip parašyta pirmosiose eilutėse, pernai kompiuterinių žaidimų rinka nebūtų pasiekusi 135 milijardų JAV dolerių, neegzistuotų toks dalykas, kaip esportas, nebūtų profesionalių žaidėjų, kurie žaisdami kompiuteriu, uždirba milijonus (pelningiausio pasaulio žaidėjo Kuro „KuroKy“ Takhasomi uždarbis – 4 milijonai JAV dolerių).
Taip, laikas pripažinti – esportas egzistuoja, jis yra perspektyvus ir priešingai nei daug kas nori matyti, jis turi pakankamai daug panašumų su fiziniu sportu. Pavyzdžiui, kad ir tai, jog esporte, kaip ir tradiciniame sporte, geriausius rezultatus pasiekia jaunesni sportininkai. Ir netgi dėl tų pačių priežasčių – nes kur jau kur, bet ypač esporte reikia greitos reakcijos, kurią sunkoka išsiugdyti, kai jau 30 ir daugiau.
Todėl nesistebėkite, kad dauguma šiuolaikinių jaunuolių svajoja apie esportininko karjerą. Žinoma, mažai kas iš jų taps realiais esportininkais – bet ne daugiau nei realiais sportininkais tapo iš tų, kurie laisvu laiku spardydavo kamuolį dulkėtoje kiemo aikštelėje ar bandydavo mėtyti į palaikį kiemo krepšį be tinklelio. Tik štai pastariesiems tėvai nupirkti tą kamuolį ar net pastatyti krepšinio stovą prisiruošdavo, o štai suvokti, kad esportui irgi reikia įrangos, kažkaip ne taip dažnai pavyksta.
O tai negi negalima treniruotis tą esportą įprastomis priemonėmis? Žinoma galima. Kaip ir krepšinio ar paplūdimio kamuoliu žaisti futbolą – nes na juk koks gi skirtumas, vis tiek tas pats apvalus daiktas, o tai ko gi daugiau reikia? Esmę turbūt supratote.
O jei taip – pakalbėkime apie vieną tokį rinkinuką, kurį kaip tik ir turėjau progą išbandyti.
Barška ir šviečia – kas?
Išpakavęs ir pajungęs klaviatūrą „Patriot Viper Mechanical RGB Keyboard Red Box Switch“ (PV765MBRUXMGM), apsidžiaugiau – yes, pagaliau galėsiu komfortabiliai rašyti ir naktį! Po kiekvienu klaviatūros mygtuku įtaisytas pašvietimas ir jo – apie 10 režimų, bet apie juos vėliau.
Kai pradėjau rinkti tekstą – sulėkė visi bendradarbiai iš redakcijos aukšto, nes garsas buvo toks, lyg spausdinčiau rašymo mašinėle – tik nebuvo to varpelio skimbtelėjimo eilutės pabaigoje. Tad svajonės komfortabiliai rašyti naktį žlugo – nes toks ir komfortas, kai namiškiai į tave svaido visokius daiktus, reikalaudami tylos.
Kaip jau turbūt supratote, klaviatūra yra ne membraninė, o mechaninė. Koks tarp jų skirtumas? Pagal jausmą – daugmaž kaip tarp minkštos ir kietos automobilio važiuoklės: automobilis minkšta važiuokle plaukia švelniai, važiuodamas su kieta važiuokle jauti kiekvieną duobę ir akmenuką.
Mechaninė klaviatūra yra ta kietoji. Ir kaip lenktyninių automobilių atveju dažnai siekiama kietesnės važiuoklės, taip ir esporto entuziastai tiki bei palaiko gandą, kad mechaninė klaviatūra yra tinkamesnė esportui. Kaip yra iš tiesų? Sunku pasakyti, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad bent jau pačiam įsiteigti, kad su kietesne klaviatūra savo automobilį ar šaulį (ar ką tu ten valdai esportiniame žaidime) valdai tiksliau, griežčiau ir preciziškiau – lengviau nei žaidžiant su minkštute membranine klava, kuri, atrodo, pusę darbo nuveikia už tave.
Rašyti tekstą su mechanine irgi smagiau. Be to, iškilesni mygtukai padeda rašant akluoju būdu. Tačiau iš pradžių bėda, kad jie gana jautrūs – kol pripranti, atsitiktinių paspaudimų bus daugiau.
Didelis klaviatūros privalumas – kad ji neperkrauta mygtukais. Be standartinių 103 – vos keli papildomi medijos valdymui, išskirti į atskirą bloką virš F1-F4 mygtukų. Jų funkcija – media grotuvo valdymas kompiuteryje (mano asmeniniu atveju – „Spotify“ programos). Paprasta ir patogu.
Užtat nei paprasta, nei patogu yra kitoje klaviatūros pusėje įrengtas garso valdymo… hm, volelis, ar kaip tai reiktų pavadinti? Idėja gal ir gera – sukinėdamas tokį miniatiūrinį į stovą įstatytą kočėliuką, gali didinti ir mažinti garsą, o įspausdamas valdiklį – garsą užtildyti (angl. mute). Tačiau realybėje šitas volas yra anarchistas, ir kartais daro ne tai, ko nori vartotojas, o tai, ką nusprendžia jis pats. Įsivaizduokite: tildai garsą, viskas gerai, atitrauki pirštą – o jis ima ir staiga savaime išvis užtyla (programiniame garso valdiklyje rodo pritildymą iki 0). Arba atvirkščiai – tik švyst iki maksimumo! Aha, sėkmės žaidžiant naktį. Namiškiai ir kaimynai įvertins.
Klaviatūros pašvietimas. Apie šitą gal net reikėtų atskiro skyrelio, bet pabandysiu kiek įmanoma trumpiau. Iš viso, jei neklystu, egzistuoja 13 pašvietimo režimų, jie perjungiami kombinuojant funkcinį klavišą, specialiai pažymėtą „Viper“ logotipu, ir F1-F12 mygtukus. Visų režimų nevardinsiu, bet yra tokių, kaip dažniausių žaidimuose naudojamų mygtukų rinkinių išryškinimas (WASD, QER, ZXC ar WASD, 1234, RGB, Ctrl, Tab ir kt. – iš vienos pusės tai gal ir naudinga, bet ar gi rimtas žaidėjas neturėtų jų atsiminti be žiūrėjimo į klaviatūrą?), klaviatūros pašvietimas vienais ar kitais atspalviais, gyvatėle, vaivorykšte, klaikia diskoteka, kai aplink įspaustą klavišą nusirita spalvoti raibuliai, ir dar keli. Galima net užsiprogramuoti, kad šviestų būtent jūsų pasirinkti mygtukai. Visa tai patogu, bet pusės funkcijų ir pašvietimo nustatymų turbūt nereikės. Na, bet labiau visokius blizgučius mėgstančius žaidėjus tikrai pradžiugins.
Reklamuojama, kad klaviatūra naudoja „Kalih box switch“ mygtukų technologiją, mygtukų taktilinė jėga – 45 gf, maksimalus „kelias“ – 3,6 mm. Teigiama, kad klaviatūros korpusas pagamintas iš aviacinio aliuminio, klaviatūra atspari vandeniui ir dulkėms (IP56 sertifikatas). Komplekte taip pat yra magnetiškai prilimpantis klaviatūros „pratęsimas“, skirtas pasidėti delnams.
Koks būtų galutinis nuosprendis? Klaviatūra tikrai nėra prabangi nei estetiniu vaizdu, nei kaina (kainuoja tik 80-90 eurų, kai aukštesnės klasės žaidimų klaviatūros prasideda nuo poros šimtų eurų) – bet tikrai geriau ir patogiau už visiškai banalią klaviatūrą už keliolika eurų iš vietinio prekybos centro. Didžiausias trūkumas – tas erzinantis garso reguliavimo volelis, kuris kartais nusprendžia pasavivaliauti. Tad profesionalūs esportininkai, žinoma, į „Patriot Viper Mechanical RGB Keyboard Red Box Switch“ tik ironiškai pašnairuos – bet pradedantiesiems gal tai ir nėra visiškai prastas variantas.
Pelė su vienaragio siela
Seniai praėjo laikai, kai „dūmeriai“ (pirmųjų dviejų „Doom“ žaidimų, išleistų 1993 ir 1994 m., žaidėjai) skirstėsi į pelininkus ir klaviatūrininkus, ir tiek vieni, tiek kiti buvo įsitikinę, kad „Doom“ buvo sukurtas žaisti būtent taip, kaip žaidžia jie – t. y. arba tik klaviatūra, arba kombinuojant pelę su klaviatūra.
Turint omenyje, kad toks ginčas vyko tais laikais, kai kompiuterinės pelės buvo tikrai nepanašios į dabartines (dabar nostalgiškai atsiduskite, prisiminę rutuliuką. Ir keiktelėkite prisiminę, kaip reikėdavo tas peles valyti), jis nebuvo toks jau ir absurdiškas, kaip skambėtų dabar.
Tiesa, dabar toks ginčas turbūt vyktų tarp pelininkų/klaviatūrininkų ir pultelininkų, bet jei vis dėlto esate senosios mokyklos žaidėjas ir renkatės ne žaidimų kompiuterių pultelius, sutiksite, kad žaisti be pelės šiais laikais nebeįmanoma.
Todėl, žinoma, jau keliolika metų egzistuoja specialiai žaidėjams kuriamos pelės. Ir viena iš tokių, pateko į bandytą žaidėjo rinkinį – „Patriot Viper V570 RGB Laser Gaming Mouse“ (PV570LUXWK).
Savo forma ir dizainu ji man iškart ir smarkiai priminė iki tol mano naudotą biudžetinukę „Aula Ghost Shark“. Forma įtartinai panaši, mygtukų lokacijos ir korpuso forma atrodo lyg nukopijuotos, tik mygtukų – daugiau ir jie smulkesni. Tiesa, priešingai nei „Aula“, „Viperis“ yra balansuojamas – komplekte yra rinkinys svarelių, kuriuos montuojant pelės korpuse, pelės svorį galima padidinti maksimaliai iki 34 g.
Žaidimo įrangos gamintojai nevengia rėksmingesnių ir aštresnių pavadinimų – bet „Viper“, išskyrus patį bazinį pavadinimą (viper – angis), ganėtinai santūrus. Tačiau jei taip nesielgtų, pasiūlyčiau jiems idealų V570 pavadinimą: „Viper Backboned Unicorn“ arba „Viper Scaled Rainbow“. Kodėl? Nes septynių mygtukų eilė, išsirikiavusi ant vienos pelės briaunos, labai primena iššokusį stuburą. Ar primintų, jei būtų kaulo gelsvumo, o ne tokie skaisčiai raudoni. O jau pelės dizaino spalvinis apipavidalinimas ir žaižaruojantys LEDai neišvengiamai kelias asociacijas su vienaragiais ir iš jų trykštančiomis vaivorykštėmis.
Bet užtat reikia pripažinti, rankoje V570 guli (tiksliau, ranka ant jos guli) patogiai, visi 6 šoniniai mygtukai nykščiu pasiekiami stebėtinai patogiai – kaip ir papildomi du smiliumi. Tik štai pora įtaisytų virš ratuko jau sunkiau pasiekiami – nebent vartotojo ranka smulkesnė. Šoninis „snaiperio“ mygtukas vis dėlto nepasirodė itin patogus – reikalauja pernelyg nepatogiai įtempti nykštį.
Iš viso pelė turi 13 programuojamų mygtukų ir 12 000 DPI jutiklį. Teigiama, kad pelė sukonstruota taip, kad maksimaliai tiktų tiek FPS (pirmo asmens šaudyklių), tiek MMO (daugelio žaidėjų) žaidėjams. Patys gamintojai pelę, kainuojančią apie 40 eurų (nors galima rasti ir pigiau) priskiria ekspertinei klasei.
Ar pelė patogi žaidžiant? Nesu profesionalus ir naujų žaidimų žaidėjas, bet maigyti numylėtus „Skyrim“ ir „Half Life 2“ buvo tikrai patogiau nei standartine pele. O palyginus dvigubai pigesniu „Aula“ „rykliu“? Taip, ko gero irgi patogiau. Bet vis dėlto prisipažinsiu, kad labai tingėjau programuotis visus mygtukus (be to, ir programinę įrangą gamintojo puslapyje pavyko rasti ne iš karto), tad maksimalių pelės galimybių taip ir neišspaudžiau. Vis dėlto, nepaisant kiek pigokos plastmasinės išvaizdos (ypač to „stuburo“), „Patriot Viper V570 RGB Laser Gaming Mouse“ paliko tikrai neblogą įspūdį.
7.1 Ausinės
Na ir trečiasis žaidėjams reikalingas aksesuaras – ausinės. „Viper Gaming Headset V370“, kurią patys „Patriot“ priskiria aukščiausiai savo gaminamų ausinių klasei.
Tai – ne 3,5 mm, bet USB jungties ausinės, kaip žadama, atkuriančios visą žmogaus girdimumo spektrą, t. y. 20 Hz – 20 000 kHz. Nežinau ar čia kaltos mano ausys, ar vis dėlto ausinės, tačiau atlikus paprastą dažnių testą, garso, žemesnio nei 30 Hz, nebesugebėjau išgirsti. Tačiau specialiu ant ausinės korpuso esančiu jungikliu įsijungus „ultra bass response“, vibracijos jautėsi net ir prie 10 Hz. Tiesa, tie papildomi bosai – jausmas toks, kad ausinių garsiakalbiai pakabintas ant kažkokių spyruoklių, todėl papildoma vibracija suteikia žemesnio garso įspūdį.
Aukštų dažnių teste – vėl gi, nedrįstu spręsti ar dėl ausinių, ar dėl nuosavų ausų – testinis garsas nustojo girdėtis prie 15 000 kHz. Bet tai – testai. Realybėje tiek žiūrint „Netflix“, tiek klausantis „Spotify“ ar žaidžiant žaidimus, jokių dažnių trūkumu skųstis nebuvo dėl ko – o tai, ko gero, ir svarbiausia.
Pakuotėje įdėtos net dvi ausinių kaušelių poros: odiniai ir medžiaginiai. Be to, žinoma ausinėse yra ir mikrofonas – tik jis neblogai paslėptas pačiame korpuse.
„Patriot“ giriasi, kad ausinės atkuria 7.1 erdvinį garsą. Atliekant šį 7.1 sistemos testą, skirtumo tarp kairės ir kairės galinio bei dešinės ir dešinės galinio kanalų nepajutau, bet garsusis virtualusis apsilankymas pas italą kirpėją nuskambėjo įtikinamai ir nepriekaištingai.
Ir nors atrodo, prie ausinių yra daugiausia prie ko prisikabinti, tiesą sakant, iš visų trijų testuotų „Patriot Viper“ įrenginių, būtent šios apie 40-50 eurų kainuojančios ausinės paliko maloniausią įspūdį. Tai nereiškia, kad kiti dalykai buvo žymiai prastesni – bet tie žemi dažniai kažkaip labiausiai pradžiugino – o visi tie pelės ir klaviatūros žibėjimai iš pradžių, reikia pripažinti, erzino.
Tad apibendrinant visą rinkinį – tai visai neblogas rinkinys pradedančiajam geimeriui. Aišku, ne prabangiausias ir tikrai ne aukščiausios klasės, bet ir neturintis didelių trūkumų tokiam vartotojo lygmenyje.
Ech, jei tik ne tie vienaragiai ir vaivorykštės...
