„Huawei P30 Pro“ apžvalga: po velnių, jie ir vėl tai padarė!

Ir vėl norisi sakyti – po velnių, jie ir vėl tai padarė! Nepaisydami visų duomenų saugumo skandalų, politinių pagalių į ratus ir kitokių kontraversijų, „Huawei“ vėl sugebėjo iššokti sau virš bambos ir nustebinti net jau ir daug telefonų mačiusius apžvalgininkus (ir ne, čia omenyje turiu ne save Tiesiog užmeskite akį ir užsienio apžvalgas).

Gaila, nepamatysite, kaip „Lietuvos ryto“ fotografai grūdo pabandymui gautą „P30 Pro“ į tamsiausias redakcijos kerteles, o pamatę fotografijos rezultatus tamsoje, pūtė akis, dūsavo, kraipė galvas ir keikėsi, kai telefoną teko atiduoti.

Tad kad ir kaip įtariai žiūrėtum į „Huawei“ produkciją, tenka pripažinti – „P30 Pro“ jie sukūrė įspūdingą.

Jei vertinti taip gana abstrakčiai – telefono korpusas gana didelis. Kam tokie nepatinka – ką gi, jų teisė, bet kas sugeba įvertinti 6,47 colio įstrižainės privalumus, to „P30 Pro“ tikrai nenuvils. Juolab, kad ir jo kokybė puiki.

Lietuvoje „P30 Pro“ parduodami trijų spalvų: juodos, balsvai žydros („breathing crystal“, liet. „kvėpuojantis kristalas“) ir „pašvaistės“ gradiento – pereinamosios iš tamsiai mėlynos į žalsvai žydrą. Gaila, nėra raudonos („amber sunrise“, liet. „gintarinio saulėtekio“) ir baltos („pearl white“). Jei balta ir nuobodoka (bet vis ne dar nuobodesnė juoda), tai raudona gal kiek ir ekscentriška, tačiau tikrai įdomi. Ir taip, iš pradžių gali rėžti akį, bet gana greitai pripranti ir telefonas atrodo tiek originaliai, tiek patraukliai.

Pačiam atiteko, mano subjektyviu vertinimu, pati gražiausia variacija – „pašvaistė“. Taip, „Huawei“ nuoseklūs – pašvaistes išnaudoja tiek muzikos kūrimui, tiek telefonų dizainui. Ir tenka pripažinti, jiems sekasi. Pašvaistinis modelis atrodo tikrai įspūdingai.

Telefono korpusas – gana storas, masyvus ir nelengvas, bet visai maloniai užapvalintomis briaunomis, kuria pakankamo tvirtumo įspūdį. Mygtukai vieninteliame kairiajame šone viršuje, apačioje – vienas iš garsiakalbių, USB-C jungtis, vienas iš mikrofonų, SIM lizdas, viršuje – antrasis mikrofonas ir infraraudonosios šviesos siųstuvas (tad vis dar galite išmanųjį naudoti kaip televizoriaus pultelį. Dauguma gamintojų šio dalyko, deja, atsisako, bet ne „Huawei“. Ech, jei dar ir 3,5 mm audio jungtį būtų palikę…).

Pats korpusas – maloniai, bet pavojingai slidus. Todėl papildomas dangtelis – labai rekomenduotinas.

Na o ekrano priekyje – po stiklu įrengtas pirštų atspaudų skeneris apačioje (beje, veikiantis daug greičiau ir tiksliau nei „Mate 20 Pro“) ir mažytė lašo formos „iškirptė“ (angl. notch) viršuje. Antrasis garsiakalbis, pasirodo, įrengtas po ekranu – taip pat, kaip ir pirštų atspaudų skeneris – tik garsiakalbis daugmaž ten, kur instinktyviai dediesi telefoną prie ausies.

Ar tokio garsiakalbio pakanka? Pokalbiams telefonu – taip. O apie kitus dalykus pakalbėsim vėliau.

Taigi, 5,647 colio įstrižainės, 19:5:9 proporcijų OLED ekranas, palaikantis iki 1080x23404 raišką ir HD10 standartą; 7nm technologijos „Kirin 980“ lustų rinkinys (paveldėtas iš „Mate 20 Pro“) su integruotu neuroninių skaičiavimų procesoriumi, aštuonių branduolių procesorius; 8 GB RAM ir priklausomai nuo modelio, 128 ar 256 GB vidinės atminties, o taip pat dual-SIM, kurio vienas lizdas gali veikti kaip atminties nano-kortelė; 4200 mAh baterija, greitojo krovimo palaikymas (70 proc. baterijos įkrovimas per pusvalandį) ir greitasis 15 W belaidis krovimas – na ir dar pats telefonas gali veikti kaip belaidis kroviklis. Visa tai veikia „Android 9.0“ ir pačių „Huawei“ EMUI 9.1 aplinkoje.

Ko nepaminėjau? Žinoma, kamerų.

Nes joms reikia atskiro skirsnio.

Žiūrint techniškai, kamerų (ir ne bet kokių, o „Leica“) charakteristikos būtų tokios: 40 Mpix F 1.6 plataus kampo, atitinkanti daugmaž 27 mm fotolinzę, 20 Mpix F 2.2 itin plataus kampo (16 mm analogo), 8 Mpix F 3.4, atitinkanti 125 mm fotolinzę ir dar ToF (angl. Time of Flight) kamerytė, skirti gražiai išlieti foną visokiems portretams.

Žiūrint praktiškai… ne, geriau papasakosiu vieną istoriją.

Paryžius, Parodų centro rūmai. Didžiulė salė, stalai su P30, „P30 Pro“ ir kitokiais tądien pristatytais aparatais, visokie ten demonstraciniai stendai, kad galėtum išbandyti telefonus įvairiausiomis sąlygomis ir įvairiausiais režimais.

Ir – kariško dydžio palapinė, prie kurios lūkuriuoja žurnalistų bei interesantų eilutė. Atstovėjęs kelias minutes, su grupe patenku į vidų.

Viduje – tamsu. Tik šmėžuoja kažkokie siluetai – vieni judantys (tai čia pagalbinis personalas, rodantis, ką reikia daryti), kiti – statiški, kažką vaizduojantys. Šviesos tiek, kad tikrai nepasakysi, kas ten ką vaizduoja. Na taip, suprantu, kad čia demonstracijų vieta, kaip telefonas veikia prastomis apšvietimo sąlygomis. Bet tai nors kada šviesą gal čia įjungs?

– Laba diena. Nukreipkite telefoną štai į šitą pusę ir fotografuokite, – išgirstu balsą šalia.
– Ką fotografuoti? Aš nieko nematau.
– Viskas gerai, nesijaudinkite. Fotografuokite!
Ką fotografuoti? Į kurią pusę nukreipti? Gi nieko nesimato! Na bet – ne aš čia šeimininkas, tai darau, kas liepiama.

Orientuodamasis kryptį, į kurią atsisukęs asistentas, aklomis nukreipiu telefoną daugmaž ton pusėn ir paspaudžiu fotografavimo piktogramą. Nieko neįvyksta – ekranas tamsus, naktinio fotografavimo laikmatis neįsijungia.

– Apgailestauju, bet kad nieko nesigauna, – beveik pergalingai pranešu.
– O jūs įsijunkite galeriją.

Paklūstu. Ir pamatau šitą kadrą:

Realybėje aš nieko tokio nemačiau. Taip, buvo matyti kažkokios formos, bet kad tai oro baliono vizualizacijos – tikrai nebūčiau pasakęs. O dar kad tekstūruotos ir spalvotos – ir dar kokiomis spalvomis būtent – niekaip nebūčiau sugebėjęs pasakyti.

Ir beje, toks rezultatas nėra VISIŠKA naujovė. Kažką tokio tik po pasirodymo sugebėjo ir „P20 Pro“ – tik tąkart ir triukšmų buvo daugoka (nors objektai nuotraukoje buvo ir atpažįstami), ir po kažkurio atnaujinimo viskas gerokai apgriuvo.

Tenka pripažinti, „P30 Pro“ leidžia sukurti tikrai įspūdingus naktinės fotografijos kadrus. Daugmaž tokius, kokius rasite šios pastraipos pabaigoje. Tačiau reikia vis dėlto suprasti, kad tai – jau ne tik fotografija, o ir dirbtiniu intelektu atliekamas savotiškas piešimas. Na bet vaizdai išties įspūdingi.

Beje, su ta dirbtinio intelekto paišyba jau yra kilęs ir skandaliukas – jau net keli apžvalgininkai internete skelbia įtarimus, kad specialusis „P30 Pro“ mėnulio fotografijos režimas ne tiek fotografuoja, kiek piešia mėnulio detales – dėl ko vaizdas, žinoma, gaunasi puikus. Deja, pilnatis, per kurią tikėjausi išbandyti šį efektą, pasitaikė apsiniaukusi, tad šio gando negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.

Tiesa, reikia paminėti, kad „P30 Pro“ turi net du naktinės fotografijos režimus: bendrąjį, kurį parenka sceną atpažinęs dirbtinis intelektas, t.y. nieko perjunginėti pačiam nereikia – ir specialujį. Keista, kad su pastaruoju fotografuoti daug sudėtingiau, ir rezultatai rečiau gaunasi geri.

Na o pagrindinė priežastis, dėl ko „P30 Pro“ dar per pristatymą išvadinau šnipų telefonu – priartinimas (liaudiškai – zoomas). 5X optinis. 10X hibridinis. Na ir 50X skaitmeninis.

Taip, iki šiol fototechnikoje skaitmeninis priartinimas buvo toks baisus, kad labiau patyrę vartotojai paprasčiausiai jį ignoruodavo. Nes ilgą skaitmeninis priartinimas praktiškai iš tiesų tebuvo norimos vietos iškirpimas ir išdidinimas – dėl ko kokybė, žinoma, būdavo tragiška. Be to, tai buvo „netikra“ – tai buvo skaitmeninės manipuliacijos.

Bet laikai pasikeitė – dabar bet kuri mobilioji fotografija yra skaitmeninės manipuliacijos, ir visa laimė, kad dėl įtemptos konkurencijos tos manipuliacijos daugmaž kas metus ar pusmetį patobulėja.

Negalima sakyti, kad 50X skaitmeninis „P30 Pro“ priartinimas yra labai kokybiškas – bet vis dėlto daug geresnis, nei įsivaizduotum. O svarbiausia – jis leidžia atpažįstamai nufotografuoti objektą, kurio jau nebemato žmogaus akis. „Koks ten automobilio numeris – to, stovinčio kitoje upės pusėje? Tuoj, tik išsitrauksiu telefoną“.

Ir čia – ne juokelis. Pro savo darbo vietos langą prisiartinęs galėjau įskaityti priešingame leidyklos fligelyje esančiame kabinete sustatytų segtuvų etiketes. Jei tuo metu prie lango sėdėjusi darbuotoja būtų kompiuteryje suvedinėjusi slaptažodį – būčiau lengvai nužiūrėjęs, kuriuos klavišus ji spaudžia. Aš viską puikiai mačiau, o ji – nė neįtarė, kad čia kažkas ją šnipinėja. O atstumas – gera dešimtis metrų.

Tiesa, su filmavimu viskas kiek kukliau. Maksimalus priartinimas – 15X skaitmeninis, 10X hibridinis, 5X optinis ir platus kampas. Na ir dar galimybė filmuoti iškart dviem liznėmis, vaizdą skeliant perpus. Sunku pasakyti, kiek tai praktikoje naudinga, bet bent jau įdomu – ir gal ateityje atsiras praktiškesnių pritaikymų.

Beje, kalbant apie kuklumą – vertėtų paminėti ir 40 megapikselių raišką. Ji, deja, leidžia fotografuoti tik be jokių priartinimų. Jei norėsite žaisti su priartinimais, teks persijungti į 10 Mpix režimą.

Na ir trečiasis fotodžiaugsmas – makro fotografija.

„Mate 20 Pro“ skelbėsi, kad gali fotografuoti iš 2,5 cm atstumo, bet realybėje jei objektas buvo arčiau 5 cm, sufokusuoti beveik nepavykdavo. Tuo tarpu „P30 Pro“ su tokiu atstumu tvarkosi be priekaištų puikiai.

Ar jau patikėjot, kad „Huawei“ yra tobulas telefonas? Atitikėkit atgal. Trūkumų čia netrūksta.

Štai pavyzdžiui, ta pati fotografija. Keičiant priartinimo atstumus tam skirtais mygtukais (angl. shortcut), persifokusavimas – labai lėtas. O keliolika kartų sufokusuoti nepavyko ir išvis, net ir baksnojant pirštu į pageidaujamą tašką. Ir tai nebūdavo kažkokia sudėtinga scena ar problematiškas apšvietimas. Atstumą keičiant pirštais (t. y. naudojant vien hibridinį priartinimą) – viskas gerai ir greitai, o va su automatika – beveik sėkmės dalykas. Tiesa, galima fotografuoti ir iki galo nesufokusavus – bet tai kam paskui tokias nuotraukas rodysi?

Na o didžiausia problema – spalvos. Iš visų bandytų telefonų berods visi „Huawei“ flagmanai pasižymi tuo, kad labai jau nesikuklina su spalvų sodrinimu. Vaizdžiai tariant, dirbtinis intelektas, atpažinęs sceną, šliopteli dažo nepagailėdamas. Būtent „dažo“ – ne tonų kontrasto, bet būtent spalvos.

Žinoma, kai kam tai gražu (o taip pat turėtų patikti ir žmonėms su prastesne rega) – viskas ryšku, šviečia – bet čia atsiranda ir spalvų iškraipymai (pavyzdžiui, lietuviškas paukštis žaliukė pradeda atrodyti kaip žalia papūgėlė), ir vaizdas gaunasi khem… na, skonio reikalas.

Žinoma, taip nutinka ne visada. Bet taip, „Huawei“ spalvų kuklumu ir santūrumu tikrai nepasižymi.

Dar galima sukritikuoti ir tai, kad priartinus ir fotografuojant portretą (t.y. portreto režimu), vaizdas ne taip dažnai gaunasi ryškus.

Na ir paskutinis erzinęs dalykas iš fotografijos srities – vaizdo išdarkymas fotografuojant paties plačiausio kampo linze. Taip, tai neišvengiama optiškai – bet va pavyzdžiui konkurentai „Samsung“ turi visai neblogus algoritmus, kurie ištaiso vaizdą – ir bažnyčia, nufotografuota plačiu kampu, neatrodo kaip Egipto piramidė su į vieną tašką sueinančiais bokštais. Kodėl to nepasidaro „Huawei“?

Na o dar vienas liapsusas – kažkoks keistas dizainerių ir architektų neapsižiūrėjimas ( o gal koks nors mažesnio blogio pasirinkimas, kai apie didįjį nė nenutuokiame?).

Įsivaizduokite, turite vieną galingiausių rinkoje telefonų. Su puikiu ekranu ir ryškiomis spalvomis. Norisi žaisti žaidimus, žiūrėti video „YouTube“ ar „Netflix“. Bet kaip paprastai laikomas telefonas taip darant? Teisingai, horizontaliai. O kur telefono garsiakalbiai? Teisingai, vienas apatinėje briaunoje, kurią telefoną laikant horizontaliai, labai sėkmingai uždengi delnu ar pirštais, o kitas – po stiklu kaip tik ten, kur žaidžiant žaidimą, pirštas stumdo virtualų valdiklį. Žodžiu, laikant telefoną horizontaliai gauti gerą garsą – ne toks jau ir paprastas darbas. Ir tai stipriai erzina.

O taip, vienas dažniausiai girdėtų klausimų

Pradėkime nuo to, kad teorines galimybes šnipinėti šiais laikais gali kiekvieno gamintojo išmanusis – „Apple“, „Samsung“, „Huawei“. Tiesiog dabar istoriškai bei politiškai susidėstė taip, kad Kinija (o „Huawei“, žinia, yra iš Kinijos) yra kitame ekonominiame poliuje, nei mūsų politiniai bei kariniai sąjungininkai JAV, todėl teorinės galimybė, kad informacijos nuotėkis įvyks sąjungininkų kryptimi nėra pats blogiausias variantas, – priešingai atvejui, jei nuotėkis įvyktų į Kiniją.

Antra, toks duomenų šnipinėjimas ir nuotėkis yra vienkartinė korta – išaiškinus ir įrodžius tokį atvejį, gamintojo reputacija būtų negrįžtamai sugadinta, vienu veiksmu, vienui vieninteliu atveju būtų supleškinta reputacija, kurios kūrimas kainavo tiek laiką, tiek milžiniškus pinigus. Ar verta žaisti tokia korta nemirtinu atveju? Vargu.

Trečia – nepaisant kaltinimų, kol kas nėra rasta jokių įrodymų, kad „Huawei“ kažkur tekina duomenis. Tą karčiai turi pripažinti ir JAV, užvirusios visą šitą viralą, tą pripažįsta ir mūsų Krašto apsaugos ministerija su ministru bei viceministru priešakyje. Žinoma, tai nereiškia, kad nieko nebus rasta ir ateity – bet juk mes jau kalbėjome apie vienkartinę kortą. Tad taip, čia yra miegantis ugnikalnis. Tik pasikartosiu – tokiu miegančiu ugnikalniu gali būti bet kurio gamintojo išmanusis.

Todėl taip, aš visiškai sutinku su pozicija, kad „Huawei“ įrangos neturėtų naudoti mūsų šalies jautrių valstybinių sektorių darbuotojai (ir galbūt net jų šeimos). Nes kam potencialiam priešininkui į rankas tiesiog įduoti kozirį? Bet jei nedirbate specialiuoju agentu, ministru, generolu ar prezidentu, didelės rizikos naudotis „Huawei“ įranga neįžvelgčiau – be to, „Google“ apie jus ir taip žino daugiau, nei jūs patys.

Apibendrinant mėnesio trukmės vartotojo patirtį – taip, tai yra tikrai geras telefonas. Įspūdingos ir šiuo metu pasaulyje pirmaujančios fotografinės galimybės (pagal DXOMARK reitingus - 112 taškų, ir tiek surinkę turi tik „Huawei P30 Pro“ ir „Samsung S10 5G“), geras korpuso dizainas, malonus pojūtis rankoje. Beje, puikiai tvarkosi su baterija – net ir visą dieną intensyviai maigant, drožiant mobilųjį internetą ir GPS, vakare lieka dar apie 20 proc. baterijos įkrovimo. Neabejoju, kad pas ne tokį aktyvų vartotoją – tokį kuris nežaidžia GPS pagrįstų žaidimų, po kelias valandas per dieną nesiklauso „Spotify“ ir nežiūri „Netflix“, telefonas išgyventų ir pusantros paros ar gal net dvi. Dirbtinis intelektas energijos optimizavime čia veikia tikrai puikiai.

Be to, dar ir GPS už „Mate 20 Pro“ veikia daug tiksliau.

Įrenginio kaina – apie 800 eurų. Kaip už suteikiamas galimybes – tikrai adekvati. Ar gal net ir mažoka.

Bet žvelgiant į ateitį – man jau baisu sugalvoti, ką sugebės „Huawei P40 Pro“. Nes iki šiol „Huawei“ vis sugebėdavo neužmigti ant laurų ir vis kuo nors nustebinti. Tad keturiasdešimtukas bus arba labai nuobodus – arba vėl varys į infarktą konkurentus, dar kartą stumtelėjęs kurią nors kartelę aukštyn.