Tačiau, kaip parodė pats gyvenimas, televizorius ne tik išliko, bet ir pats tapo išmaniuoju įrenginiu. Negana to, net išsaugantis akivaizdžias technologijų lyderio pozicijas – nepaisant kitų, ypač mobiliųjų prietaisų bumo. Juk, kaip sakoma, telefonai ir socialiniai tinklai, kuriuose mes praleidžiame vis daugiau laiko, mus pavertė vienišiais – o štai televizorius, kurio neva mes žiūrime vis mažiau, išlieka labiausiai žmones vienijančiu buitiniu prietaisu – ir, paradoksalu, bet užimančiu vis didesnę dalį mūsų gyvenimo.
Vakarų pasaulyje televizorius yra labiausiai paplitęs aparatas (jį turi 96 procentai civilizuotų žmonių), o štai „išmanusis“ telefonas visgi tėra antras (jį turi 86 procentai Vakarų pasaulio žmonių). Kiekvienas Europos Sąjungos gyventojas per metus technologijoms išleidžia apie 500 eurų, ir jau nuo 2017 metų televizorius išlieka populiariausias pirkinys, antroje vietoje palikdamas kompiuterį, ir net trečioje – „išmanųjį“ mobilųjį įrenginį.
Taip, išmaniosios technologijos braunasi į tokius daiktus, apie kurių kitokį panaudojimą ar funkcionalumą buvome susimąstę retas – pavyzdžiui, tualetus. Televizoriai taip pat tampa naudojami kitiems tikslams, nei vien naujienų ar serialų žiūrėjimui – ir iš esmės tampa centriniu namų kompiuteriu, belaidžiu ryšiu valdančiu kitus prietaisus, o taip pat ir nuotaikos bei aplinkos kūrėju (pavyzdžiui, „Philips“ naudojama „Ambilight“ funkcija, galinti veikti net tada, kai televizorius yra išjungtas). Juo labiau, augant srautinės transliacijos (angl. streaing) ir pačių žiūrovų sukurto turinio panaudojimui, keičiasi ir paties televizoriaus sąmprata.
O todėl kinta ir paties televizoriaus formos.
Pavyzdžiui, dydis. Televizorių ekranai nuolat auga jau pastaruosius 20 metų – ir dar nežada sustoti. Pastaraisiais metais televizorių ekranų įstrižainės padidėjo nuo ilgai dominavusių 42 colių iki 55 colių, kurie dabar jau yra rinkos standartas (kitas pranašaujamas gabaritinis šuolis į naują rinkos standartą – 65 coliai. Ir naujojoje 2019 metų „Philips“ televizorių serijoje du flagmanai 4K OLED UHD televizoriai turi būtent tokių įstrižainių ekranus). Ir, žinoma, rinkos standartu tapo 4K UHD raiškos televizoriai. Tikimasi, kad iki 2020 metų daugiau kaip pusė visų Vakarų pasaulyje parduodamų televizorių bus 4K UHD raiškos aparatai su HDR formatu.
2014 metais atsiradę pirmieji 4K raiškos televizoriai šiemet taps dar populiaresni ir po to truputį įsigalios kaip standartas. Tačiau šiais metais prasidėjo ir naujos kartos raiškos tendencija – dvigubai aukštesnės vaizdo kokybės – 8K televizoriai. Juos pradeda gaminti beveik visos didžiosios pasaulio kompanijos, nors kiti šią madingą tendenciją priima kitu būdu – investuodami į galingesnius paties televizoriaus procesorius, kuris paryškina 4K vaizdą iki 8K vaizdo kokybės – kaip, pavyzdžiui, trečios kartos „Philips“ P5 procesorius. Tiesa – tai, kad tokius televizorius įmanoma pagaminti, vis dėlto neišsprendžia tuo pačiu ir atsirandančios problemos: pasaulinėje rinkoje nėra daug 8K kokybės turinio. Šioje srityje bene laukiamiausiu įvykiu taps 2020 metų Tokijo olimpinės žaidynės, kurias organizatoriai ruošiasi transliuoti būtent 8K formatu. Tokiu būdu tikimasi duoti postūmį šios vaizdo technologijos populiarumui, kai vienas svarbiausių planetos sporto renginių bus rodomas iki tol nematyta kokybe ir raiška.
Su turinio trūkumu susiduria ir daugelyje televizorių integruojamas naujasis vaizdo formatas HDR 10+ – nors didžiosios Holivudo studijos „Warner Bros.“ Ir „XXth Century Fox“ žada šiais metais padidinti tokią vazdo kokybę atitinkančių filmų gamybą.
Į televizorius pamažu braunasi ir dirbtinis intelektas (DI). Pradedant „išmaniaisiais ekranais“, veikiančiais „Amazon Echo Show“ ir „Google Home Hub“ valdymo sistemų pagrindais ir baigiant visiškai naujos televizorių koncepcijos – „specializuotų“ televizorių (angl. dedicated TV) atsiradimu – ir, beje, grasiančių pakeisti visus dabartinius išmaniuosius televizorius.
DI televizoriuose beikia tuo pačiu principu kaip ir šiuo metu „įgūdžių“ principu pagrįstos valdymo sistemos „Amazon Alexa“ ar „Google Assistant“ – o tai reiškia, kad, įsigijus televizorių su DI sistema, per jį galima valdyti visus turimus buitinius prietaisus, kurie palaiko DI funkcijas.
Šiais metais oficialiai buvo pristatyti ir naujo tipo televizorių ekranai – susukami ar suvyniojami (tokius tobulina ir vysto LG kompanija), nors kol kas specialistai abejoja dėl jų praktinio pritaikymo.
Suvyniojami lankstūs ekranai turi didelį pranašumą – tokius televizorius lengviau transportuoti, tačiau kam reikalingas dar vienas nešiojamas televizorius, jei turime gausybę mobiliųjų prietaisų? Na, visa tai parodys ateitis. Bet kur kas didesnę perspektyvą ir didesnį potencialą turi pasirodę „keičiamų dydžių“ ekranai, t.y., galintys padidėti ar sumažėti, pavirsdami planšetės, kompiuterio ar televizoriaus ekranais („Samsung“ pirmauja pasaulinėje ekstremalių dydžių ekranų rinkoje). Toks funkcionalumas dabar testuojamas naujuose mobiliuosiuose telefonuose – ir, žinia, jei pasiteisins ten, neišvengiamai atkeliaus ir iki televizorių gamintojų.
