Švediškuoju Silicio slėniu vadinamame Kistos miestelyje (tarti reikėtų „Čysta“), kuris jau tapęs Stokholmo dalimi, jau keletą mėnesių važinėja autonominis elektrinis autobusiukas.
Nedidelis, šviesiai žalsvų spalvų, talpinantis apie 15 žmonių, ir gebantis važiuoti visiškai savarankiškai – tačiau, jau vien dėl juridinių priežasčių privalantis turėti ir fizinį vairuotoją, kuris avariniu momentu galėtų paspausti stop mygtuką.
Vis dėlto, „Ericsson“ laboratorijos darbuotojų pakviestas išbandyti šią viešąją autonominę transporto priemonę, netrukus įsitikinau, kad vairuotojas vis dėlto būtinas ir faktiškai. Ir tas poreikis – toli gražu ne dėl autonominės sistemos netobulumo, greičiau – priešingai.
Iš tiesų, kaip kad dažnai – ir visiškai teisėtai – juokaujama kompiuterijos pasaulyje, dažniausiai problemas sukelia tarpinė tarp klaviatūros ir kėdės.
Nematomi šviesoforai
Stebiu gatve lėtai ir atsargiai atropojantį autobusiuką. Iš išorės – visiškai nieko ypatingo, tik kad toks neįprastai mažiukas, savo gabaritais veikiau primenantis vilnietiškojo kalėdinio traukinuko vagoną (tik visiškai kitokių – gerokai apvalesnių – formų). Sprendžiant iš akies, greitis – kokie 6-7 km/h., t. y. už žingsniuojantį žmogų vos vos greičiau, bet bėgantis laisvai galėtų.
Kadangi iki ten, kur stovime, dar mažiausiai šešetas metrų, o greitis itin nedidelis, norėdamas geriau nufotografuoti, pats stovėdamas ant šaligatvio, iškišu ranką su telefonu į gatvės zoną.
Autobusiukas ima skimbčioti ir ima trūkčiodamas lėtėti. Šalia stovintis „Ericsson“ darbuotojas mandagiai, bet ryžtingai uždeda ranką man ant peties ir paprašo visiškai pasitraukti autonomobusiukui iš kelio.
Pasirodo, jau iš tokio atstumo autonomobusiukas pastebėjo kliūtį ir ėmėsi paprasčiausio būdo jos išvengti – sustojo.
Beje, dar einant gatve link autonombuso stotelės, „Ericsson“ darbuotojas atkreipė dėmesį – „ar matote šviesoforus? Ne? O jų čia yra. Tik jie skirti ne pėstiesiems, o autonominiam transportui, todėl ir nedarėme jų akivaizdžiai išsiskiriančių iš aplinkos“. Išties – keletas stulpų su kažkokiomis dėžutėmis – ar tai ir yra minėtieji autonomoforai? Deja, nespėju išsiaiškinti, nes jau tenka lipti vidun.
Žmogiškasis abejingumas
Autonomubuso viduje – po tris sėdimas vietas priekyje ir gale (visos nukreiptos į salono vidų), stovimų vietų – iki dešimties. Prie durų stovi vairuotojas ir nuolat atidžiai stebi kelią. Viena ranka įsikibęs į turėklą, kitą laiko prie jutiklinio ekrano su keliomis nupieštomis piktogramomis, iš kurių viena – varpelis. Tai – garsinis autonomobuso signalas.
Viršuje – panelė su daugiau mechaninių dalių, matyti raktelis.
Per kelias sekundes transporto priemonei pilnai prisipildžius keleiviais (norinčių pasivažinėti šiuo technikos stebuklu tikrai netrūksta), pradedame kelių šimtų metrų kelionę.
Autonomobusas rieda tyliai ir ramiai, praktiškai be garso. Prieš vairuotoją ant sėdynės numestas ryškiai geltonas valdymo pultelis su pora vairalazdžių, bet vairuotojas jo net neliečia – ranka dažniausiai laikoma šalia jutiklinės panelės ant sienos, kad galima būtų greitai paspausti mygtuką.
Ir nenuvažiavus nė poros šimtų metrų, vairuotojas ima muistytis ir piktai niurnėti.
Priešais mus gatvėje stovi ryškiaspalvis taksi automobilis. Stovi ir matyt laukia savo kliento – o gal lūkuriuoja tikėdamasis susimedžioti kokį praeivį. Paklaustas, autonomobuso vairuotojas niurna: taksi stovėti čia negalima, čia jam ne vieta, ir jis tai žino – bet vis tiek stovi.
Gatvė, kuria važinėja „Ericsson“ ir partnerių sukurtas autonominė transporto priemonė – ne sterili laboratorija, o gyva gatvė. Tiesa, matyt iš dalies skirta ir pėstiesiems, bet joje ribotai leidžiamos ir kelių rūšių transporto priemonės.
Autonomobusas sustoja, jo vairuotojas nekantriai spusčioja varpelio piktogramą panelėje, autonomobusas delikačiai žvangčioja, bet taksistas arba negirti, arba apsimeta negirdinčiu.
Galiausiai vairuotojas atidaro duris, raktelio pasukimu deaktyvuoja savo transporto priemonę ir eina aiškintis su taksistu. Negirdėti, koks ir apie ką vyksta pokalbis (bet viskas atrodo švediškai ramiai ir santūriai) bet galiausiai taksi nuvažiuoja, o mūsų vairuotojas pergalingai grįžta ir tęsia kelionę toliau.
Bet, privažiavus maršruto galą, kelią pastoja… vėl taksi. Nežinau, ar tas pats, ar jau kitas, bet šįkart jis trukdo autonomobusui apsisukti. Vis dėlto, šįkart intensyvus tilindžiavimas taksistą nubaido, ir pilnas keleivių autonomobusas pradeda apsisukimo manevrus.
Viskas labai primena tradicinį apsisukinėjantį automobilį 0 tik skirtumas tame, kad šis autobusas viską daro pats, be žmogaus įsikišimo. Pavažiavimas atgal, posūkis dešinėn. Pavažiavimas pirmyn, posūkis kairėn. Kartoti, kol autonomobusas apsisuks 180 laipsnių.
Kai prireikia žmogaus
Ir viskas pavyksta! Taksi kantriai lūkuriuoja kažkur šone, o autonomobusas pajuda ta pačia kryptimi, iš kurios ir atvažiavo.
Tik… vėl neilgam. Ir šįkart kelionę sutrukdo ne taksi: prieš mus gatvėje sustojęs nedidelis krovininis automobilis, iš kurio (ar į kurį) matyt kaip tik vyksta krovimo darbai iš greta esančios parduotuvės ar tai kavinės: ant keltuvo matyti šiukšlių konteineris, kažkokie maišai ir dėžės. Žmonių nematyti – gal jie nuėjo vidun paimti papildomų nešulių, o gal turi minutės pertraukėlę.
Jau nusiteikę, kad vairuotojas vėl ims švediškai ramiai laukti, laikas nuo laiko sutilindžiuodamas elektroniniu varpeliu, esame nustebinti: vairuotojas nė nemano gaišti, o čiumpa geltąjį pultą. Autonomiškoji kelionė kuriam laikui baigėsi: vairalazdėmis valdomas autonomobusas pavažiuoja atgal, pasuka į kairę, aplenkia kliūtį, sugrįžta į savo eismo juostą ir vėl įjungiamas autonominiu režimu.
Išvados
Autonominis kliūčių pastebėjimas ir susidūrimo išvengimas tikrai veikia, ir bent jau aš pats visai pasitikėčiau autonomobusiuku, net jei jame ir nebūtų budinčio vairuotojo.
Bet didžiausias problemas keliame mes patys, eismo dalyviai iš kaulų ir mėsos, ir tarsi mąstantys – bet kai kada galvojantys, kad taisyklės ir reikalavimai mums negalvoja ar kad yra sugalvoti tik šiaip sau.
Akivaizdu, kad norint į miesto transporto sistemą integruoti autonominį viešąjį transportą, reikės gerokai padirbėti atskiriant jam skirtas eismo juostas nuo kitų eismo dalyvių, o taip pat reikės nemažai edukuoti ir kitus eismo dalyvius (na bet kažkaip juk traukinio stabdo vagonuose lyg ir netraukiame, nors jis viešai visiems prieinamas – bet kažkaip išmokome ar ne?).
O tuo tarpu, kol visa tai tėra eksperimentinėje ar demonstracinėje stadijoje, visiško autonomiškumo artimiausiu metu nepamatysime – ne tiek dėl realių to keliamų pavojų, kiek dėl kitų eismo dalyvių sukeliamų nesklandumų.
