Na, nieko – kaip ir kiekvienas vyras tokioje situacijoje, ėmiau save guosti, kad svarbiausia ne prietaiso dydis, o mokėjimas juo naudotis.
Juolab, kad „Sony“ į šį mažylį sukišo kuo puikiausias detales. Pagrindinis procesorius ne bet koks, o „Qalcomm Snapdragon 845“, aštuonių branduolių. 4 GB operatyvinės atminties ir 64 GB vidinės. Pagrindinis šiemetinis „Sony“ flagmanas „XZ2“ lenkia mažylį tik operatyvinės atminties kiekiu ir didesniu ekranu. Na, ir kaina. Na, ir dar burzgekliu.
Kas krenta į akis paėmus aparatą į rankas? Dizainas ir kokybė. Telefonas toks dailus, kad nesinori ant jo mauti jokio užvalkalo ar dėklo. Visiškai išbaigtas, užapvalintas visur, kur tik įmanoma, tvirtu aliuminio rėmu. Skirtingai nuo pagrindinio flagmano, užpakalinė aparato sienelė plastmasinė – o ne stiklinė – bet plastikas kokybiškas ir suteikia tik gerus taktilinius įspūdžius.
Korpusas neardomas ir tvirtas kaip monolitas. Svoris – 168 gramai. Tokį paimi ir jauti, kad laikai rankoje ne pigų kinišką žaisliuką, o solidų, kokybišką daiktą. Nors yra ir pora ypatybių, kurių nors ir nesinori vadinti trūkumais – bet norisi paminėti.
Progreso kaina
Pirmasis – kas čia per, rupūs miltai, kroviklio antgalio standartas?! Didesnis, nei įprastas, užapvalintas ir panašu, kad nėra skirtumo kur viršus ir kur apačia. Taip, girdėjau apie USB-C, ir iš vienos pusės tai gerai – į tokią skylę tik aklas nepataikys, o kaip yra žinoma, niekas ir niekada nėra pataikęs į USB jungtį iš pirmo karto.
Iš kitos pusės – kiek turėjau išmaniųjų, visus galėjau krauti tuo pačiu krovikliu ir nesukti sau galvos. Dabar reikės įsigyti kur nors papildomą laidą, nes tampytis tą patį kroviklį į darbą ir namo tikrai užknisa. Na, bet progresas turi savo kainą.
Kitas, nežinau ar tikrai trūkumas – nebeliko standartinio ausinių lizdo. Dar gerai, kad „Sony“ dosnia ranka pridėjo ir adapterį iš USB į standartinį 3,5 mm. Bet šiaip jau šio telefono savininkams patarčiau įsigyti belaides ausines. Nes kuo daugiau visokios bjaurasties kaišiojama į USB, tuo greičiau ji susidėvi, o čia ir ausinės, ir kroviklis, o jei dar informaciją iš kompiuterio permetinėti... Ir iš viso – įtariu tendenciją, kad ateityje telefonų korpusai bus išvis be jokių skylių. Belaidis įkrovimas jau kadaise išrastas, tereikia tik pradėti jį masiškai diegti.
Dabar apie tai, kas būna, kai aparatas su aukščiausiomis charakteristikomis patenka į rankas žioplam testuotojui. Vėl gi – kiek teko naudotis „Sony“ išmaniaisiais (o teko paskutinius kelerius metus, savo noru), net patys pigiausi modeliai būdavo dosniai aprūpinti firmine „Sony“ programine įranga ar įvairiais dizaineriškais niekučiais, kurie palengvina naudojimąsi aparatu.
Šiuo atveju – beveik plikas „Android“. Vartotojo sąsaja irgi atrodo skurdokai. Žodžiu, ponuli, jei nori ko daugiau – eik į „Google Play“ ir susirask viską, ko tau reikia. Iš vienos pusės gal ir gerai, kai tau prikišamai neperša naudotis ta ar kita programėle, iš kitos gi pusės prasivazojau gal dvi su puse valandos, kol įdiegiau visas programas, kurių man reikėjo – ir sudėliojau vaizdą ekrane, kaip esu pripratęs.
Kas suerzino
Ekrano raiška – 1080 x 2160. Tai nėra mažai, bet esant tokiai raiškai, darbastalio piktogramos pasidarė tokios smulkios, kad patogiai naudotis aparatu su tokiu ekranu galės tik trumparegis. Pačiam išmaniojo darbui priekaištų kaip ir nebūtų, programėlės startuoja greitai ir net smarkiai apkrautas aparatas nesulėtėja. Žaidimai kraunasi per tris – penkias sekundes. Nors, pavyzdžiui, atrakinant telefoną piršto atspaudu, suveikia trumputė animacija, kuri užima kokį trečdalį sekundės – taigi, gali susidaryti įspūdis, kad telefonas startuoja lėčiau, nei galėtų.
Dar vienas erzinantis dalykas – nežinau ar čia aš toks šveplas, ar kokio velnio, bet balso komandą „OK Google“ telefonas vykdo gal tik kas antrą kartą. Pati paieška balsu veikia, ir veikia gerai, suranda net ir sudėtingesnius žodžius.
Bandydamas pritaikyti aparatą savo skoniui, irgi ne viską supratau. Štai su „Google“ pagalba radau paveikslėlį ekrano fonui. Noriu išsisaugoti. Google rašo „Gerai!“. Telefonas gūžčioja pečiais – „nėra tokio!“. Saugau paveikslėlį per naršyklę – viskas gerai. Bandau paveikslėlį padaryti foniniu – telefonas sako – „Prašom!“, ir tą patį paveikslėlį užkabina ir ant pagrindinio, ir ant užrakto ekrano. „Ne, – sakau. – Ant užrakto ekrano aš noriu kito paveikslėlio!“. Telefonas sako „Nė velnio!“. Vos ne vos paaiškinau šitam rupkei, ko iš jo noriu.
Dar gerai, kad nustatant atskirus skambučius kiekvienam abonentui, tokios velniavos nebuvo – jei norėsite kad skambinant uošvienei kudakuotų višta, o šefui – skambėtų laidotuvių maršas, tai padarysite be vargo. Ryšys su kompiuteriu – kaip bare su nepažįstamąja po ketvirto bokalo alaus – greitas ir stabilus.
Akumuliatorius nėra kažkoks stebuklingas, bet esant tokiam nedideliam ekranui, ir energijos sąnaudos mažesnės – taigi, net ir intensyviai naudojantis, įkrovos parai užtenka. Yra greitasis krovimas, tad vartotojui užteks prieš darbo dieną pusės valandos krovimo.
Foto
Dabar apie fotografiją. „Sony“ jau kelintame savo telefone diegia nenaują, bet labai patogų dalyką – atskirą mygtuką fotoaparato aktyvavimui. Tiesa, iš pat pradžių nesusiprotėjau, kad mygtuką neužtenka paspausti, o reikia palaikyti kokią sekundę, jau galvojau – vėl koks brokas.
Galima fotoaparatą sukonfigūruoti taip, kad ir fotografuotų tuo pačiu mygtuku. Tiesa, pirmą sykį fotografuojant užlūžo fotoaparato tvarkyklės. Nieko baisaus, perkrovus telefoną viskas susitvarkė ir daugiau nepasikartojo, bet minčių kilo įvairių.
Dar vienas keistas dalykas – nors telefono apraše pažymėta devyniolikos megapikselių kamera, aukščiausia raiška, kuria leidžia išsaugoti nuotraukas – septyniolika megapikselių. Kur dar du? Nors kaip tik čia aš be reikalo skundžiuosi – telefono matrica du su puse karto didesnė, nei mano pirmojo skaitmeninio fotoaparato, o ir kiekvienas labiau prakutęs vartotojas žino, kad matuotis megapikselių skaičiumi gali tik visiški nulėpausiai.
Kamera turi fantastišką makro režimą, ir aš apsidžiaugęs pusę dienos ropinėjau mindžiodamas kaimynų gėlynus, ieškodamas gražesnių žiedų. Visai geri rezultatai buvo ir fotografuojant prie silpno apšvietimo. Pačių nuotraukų kokybė irgi pradžiugino – ryškios, sodrios, gal net truputį per sodrios spalvos (telefono ekrane nuotraukos švyti kaip reklaminiai plakatai), puikus detalumas, fotografuojant makro ar potretiniu režimu, kamera meniškai sulieja foną.
Įvertinimas
Apibendrindamas ir dėliodamas visus „už“ ir „prieš“, taip ir negaliu apsispręsti – ar rekomenduočiau kam nors iš artimųjų įsigyti šį mažiuką, ar ne.. Jis dailus, jis patogus, jis galingas ir funkcionalus. Galų gale čia gi „Sony“! O iš savo praktikos galiu pastebėti, kad man per naudojimosi išmaniaisiais karjerą nepavyko „pribaigti“ net kuklesnių „Sony“ modelių – ima stabdyti, nebepaveža didesnių programėlių, bet veikia ir velnias jų neima!
To paties tikėčiausi ir iš šio, kaip vidutinei klasei tikrai nepigaus telefono (apie 600 eurų). Tas, kas jį pirks, turėtų būti užtikrintas, kad išmanusis nesuges pasibaigus garantijai, antraip laisvai galima susirasti aparatą su tomis pačiomis charakteristikomis, bet pigesnį šimtu ar pusantro šimto eurų. Prieš merginas nepasipuikuosi, o ne kiekvienas sugebės įvertinti didelę mažylio širdį.
Belieka tikėtis, kad „Sony“ nenuleido kartelės, ir aparatas greičiau nusibos savininkui, nei galutinai suges.
