Bent jau mano vaikystės – sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomos Lietuvos pradžios – laikais „Sony“ vardas jau pats savaime garantavo kokybę, o daikto su „Sony“ ženklu savininkui – prestižą. Ir, turbūt sutiksite, kad viskas daugmaž išliko taip iki šiol. Nes, na, niekada nesu išgirdęs „na, ką tu čia turi? Ai, tik „Sony“? Fi...“.
„Sony“ kokybės kartelę atkakliai išlaikė, bet išmaniųjų telefonų rinkoje buvo nustelbti. Panašu kad jie elgėsi labiau kaip senieji samurajų kalavijų meistrai, dešimtą kartą lenkdami geležį ir kaldami kokybišką, bet per šimtmečius mažai kuo besikeičiantį ginklą, kai tuo tarpu konkurentai pavogdavo visą pirkėjų dėmesį garsiai šaukdami ir siūlydami visokius inovatyvius kalavijus – su beatatranke rankena, trigubais ašmenimis, lazeriniu optiniu taikikliu ir pan. Žinoma, negalima sakyti, kad inovacijų netaikė ir „Sony“, bet jie tai pristatinėjo taip tipiškai japoniškai santūriai, kad tie patys kaimynai tiesiog perrėkė margame visapasauliniame telefonų turguje.
Praėjusiais metais „Sony“ pabandė susiimti ir kuo arčiau priartėti prie lyderių penketuko – pristatė „Sony Xperia XZ“. Telefonas gavosi tikrai neblogas – ir beje, kurio “Premium” versija tapo pirmuoju telefonu, turinčiu supergreitąjį 960 kadrų per sekundę filmavimą, ką tik šiemet pakartojo „Samsung“ ir „Huawei“ – bet jis galiausiai ir vėl liko nustelbtas.
Todėl šiemet „Sony“ švystelėjo kalav… atsiprašau – flagmanu, dar kartą.
Tad koks jausmas rankoje laikyti „Sony Xperia XZ2”?
Kas naujo
Pristatymo metu „Sony“ aktyviai bandė atkreipti dėmesį į naują telefono dizainą. Iš tiesų, XZ2, palyginus su pirmtaku – visiškai kitoks telefonas. Glotnus ir nebe matinis, o drąsiai blizgantis – modelio dizainas savo charakteriu gerokai europietiškesnis – kelia asociacijas nebe su kostiumuotu japonu, bet su paprastai ir laisvai, bet madingai apsirengusiu europiečiu.
Jei XZ1 pasižymėjo griežtomis linijomis, tai XZ2 – aptakesnis. Korpuso nugarėlė lenkta, slidoka – ir čia išryškėjo pirmasis modelio minusas.
Bandymo metu „Sony Xperia XZ2” man krito mažiausiai dešimtį kartų. Kodėl? Nes jei ant paviršiaus, kur jį padėjote, yra nors vieno laipsnio nuolydis, telefonas pademonstruos nindzės sugebėjimus ir visiškai be jokio garso nuslys nuolydžio kryptimi. Iki šiol visada tikėjau, kad mano darbo stalo stalčius, skirtas pasidėti klaviatūrai, yra visiškai horizontalus. Bet „Sony Xperia XZ2“ buvo tikslesnis, nei mano akis. Laimei, ir tvirtesnis.
Kita naujovė – iš pirmo žvilgsnio keistas ir net nepriimtinas, bet ilgiau pasinaudojus, keistai patrauklus sprendimas: buzzeris (nežinau, kaip geriausia jį vadinti lietuviškai. Burgztuvas? Burzgeklis?).
Kai pirmą kartą gyvenime paėmiau XZ2 5 rankas – tai nutiko “Mobile World Congress” parodoje šių metų vasarį – pamaniau, kad per tiek rankų keliavęs telefonas paprasčiausiai sugedo. Nes jame sukosi paprastas „YouTube“ filmukas (berods, kažkurio ten „Spider Man“ treileris), bet telefonas ištisai vibravo.
Ne, telefonas nebuvo sugedęs. Tiesiog kažkas iš parodos lankytojų matyt buvo stumtelėjęs programinį burgztuvo valdiklį iki pat galo, ir telefonas vibravo nuo menkiausio filmuko garso.
Esant ne tokiems maksimalistiniams nustatymams, telefonas suvibruoja tik nuo tam tikro garsų dažnio – yra keli stiprumo lygiai, tad galima susikonfigūruoti, kad aparatas virptelėtų vos retkarčiais, dažniau, dar dažniau ir t.t. – visa tai daroma plečiant garso dažnių, nuo kurių įsijungia burgztuvas, spektrą.
Žinoma, gavus telefoną testams, mano paties natūralia reakcija buvo kuo tradiciškiausia lietuviškiausia, kai kalbama apie neįprastas naujoves: „Kąąąą? Kam to reikia? Išjungt!”. Vis dėlto, pergalėjau tradicinį lietuvį ir vibracijas pasilikau.
Ir ilgainiui supratau, ką apie visa tai pristatyme bandė paaiškinti „Sony“ atstovas.
Japoniškas požiūris – tai harmonija, tai konvergencija. Skonis, susiliejantis su kvapu, spalva- su tekstūra, garsas – su lietimu. Burzgeklis atlieka būtent pastarąją funkciją: audiovizualiniam potyriui suteikia taktilinę (lietimų) erdvę.
Ir tai – gerai. Tai – mažytis 4D kino teatras tavo kišenėje. Man pačiam netikėtai burgztuvas tiko visur – ir istorinės dokumentikos filmui apie Amerikos Civilinį karą, kur patrankos šūvius pamatydavai ne tik ugnies pliūpsniu, bet ir pajusdavai pirštų galais; tiko ir mokslinės fantastikos serialui „Expanse“ (ten, stebint perkrovas pilotų kabinoje jausmas išvis buvo lyg laikyčiau erdvėlaivio šturvalą, ar būčiau įsitvėręs kapitono krėslo ranktūrio) – nebandžiau tik su dramomis. Nežiūriu kažkaip.
Žodžiu, netikėtai patikęs sprendimas. Nors iš pradžių atrodė ir perteklinis.
Beje, atrodytų, toks sprendimas turėtų kaip reikiant siurbti telefono baterijos syvus. Keista, bet ne – specialiai lyginau dvi dienas, kai vieną iš jų buvau visiškai išjungęs buzzerį, o kitą kart – nustatęs antruoju lygiu iš berods penkių. Baterijos likučio skirtumas dienos pabaigoje buvo mažesnis nei 10%.
Na ir trečia naujovė – programinė. O vadinasi ji „Actions“.
Pati idėja toli gražu nėra nauja – pats kažką tokio naudojau jau prieš mažiausiai trejetą metų, pasitelkęs programėlę „IFTTT“ (angl. If This Then That, liet. Jei Taip, Tai Tą). Ši sistema leisdavo susikonfigūruoti telefono veiksmus pagal sąlygas: pavyzdžiui, telefonui pagal GPS nustačius kad esi namie, automatiškai įjungdavo WiFi (ar išėjus iš namų – išjungdavo), darbe sumažindavo skambučio garsą ir panašiai. Žinoma, taip žaisti galima buvo ne tik su GPS.
„Xperia Actions“ yra kažkas panašaus, tik daroma nebe trečiųjų šalių programėle, o į bendrą „Sony“ vartotojo sąsają įtrauktu įrankiu.
Ir žinoma, čia daugiau iš anksto numatytų scenarijų – kokias programėles išleisti į internetą, kai naudojatės tarptinkliniu ryšiu, galimybė optimizuoti bateriją pagal skirtingus scenarijus (pvz. nakties režime gi galima atjungti pranešimus (angl. notification).
Kaip jau minėta, nieko labai naujo, bet viskas vienoje vietoje ir nebereikia nė menkiausių programuotojo įgūdžių, viskas suspaudinėjama ir sustumdoma stumdant vartotojui įprastus programiniu valdiklius ir mygtukus.
Kas nepatiko
Be jau minėtojo nindziškojo slydimo nuo bet ko, kas ne tobulai tiesu – gana stipriai suerzino piršto atspaudų skenerio vieta. Ji – ne viršutinėje nugarėlės dalyje, o per patį telefono centrą.
Šiaip jau aš išvis nemėgstu, kai skeneris būna nugarėlėje: aš telefonu naudojuosi ne tik laikydamas jį rankoje, bet ir pasidėjęs ant stalo, tad jei skeneris nugarėlėje – neišvengiamai tenka imti telefoną į ranką, kai priešingu atveju užtenka bakstelėti pirštu.
Bet skeneris nugarėlės viduryje? Kaip reikia lankstyti pirštus, kad jį pasiektum? Tai ir neatradau (o gal mano pirštai per ilgi), todėl visus kartus atrakinant pirštų atspaudu, teko naudoti abi rankas: vienoje laikai, kita baksnoji. Kas galiausiai sugrąžino prie seno, beveik užmiršto ir dar nesaugaus atrakinimo braižant geometrinę figūrą, ką puikiai galima atlikti viena ranka.
Kitas nepatikęs dalykas – kamera.
Ne, „nepatikęs“ – čia per stipriai pasakyta. Kamera yra gera. Bet čia jos ir minusas – ji yra tik gera, o ne nustebinanti.
„Samsung S9” ir “Huawei Mate 10 Pro” (ar “Huawei P20 Pro”) daro velnišką darbą – jie lepina vartotoją. Todėl gavus naują telefoną, natūralu jog tikėsiesi, kad fotosistema bus jei ne geresnė, tai bet apylygė.
„Sony Xperia XZ2” kameros rezultatus aš prilyginčiau savo senuko „Samsung Galaxy S6” rezultatams – taip, jie dar ir šiandien yra geri, bet niekuo nebestebinantys.
Todėl keista, kad „Sony“, užimanti tokią fotografinių matricų rinkos dalį (iš tisų dauguma išmaniųjų gamintojų naudoja būtent „Sony“ jutiklius savo telefonuose), taip nepasirūpina savo pačių telefonų fotogalimybėmis. Na, negi neveikia pramoninio špionažo tinklas, negi japonai nestebi, kokiais siurprizais klientus ruošiasi vilioti konkurentai?
Skaičiukai
Telefonas turi 5,7 colio įstrižainės ir 2160x1080 raiškos IPS LCD ekraną, 64 GB vidinės atminties (plius vieta atminties kortelei) ir 4 arba 6 GB RAM, 8 branduolių „Kryo“ procesorių (4x2,7 GHz ir 4x2,17 GHz), 19 megapikselių lazerinio fokusavimo kamerą, galinčią filmuoti iki 960 kadrų per sekundę greičiu, telefone sukasi „Android 8.0 Oreo” operacinė sistema, energijos atsargos – 3180 mAh akumuliatoriuje. Telefono kaina – apie 800 eurų.
Nuosprendis
Ištikimi „Sony“ gerbėjai tikrai liks nenuvilti – su XZ2 “Sony” vėl atsinaujino, ir tai padarė tikrai neblogai. Telefonas Turi naujų įdomių savybių (burgztuvas) ir naujų patogių savybių („Xperia Actions“). Fotokamera – deja, bet vidutinė, baterija talpi, dizainas ganėtinai gražus, bet slidus.
Ar pavyks tokiu modeliu prisivilioti naujus vartotojus? Jei jie nebus bandę naujausių ir aršiausių konkurentų flagmanų – kodėl gi ne: telefonas tikrai geras ir savo klasėje net neišsiskiriantis kaina (tai – tiek geras, tiek nelabai geras požymis). Vis dėlto išbandžiusiems naujausius monstrus, „Sony Xperia XZ2” pasirodys silpnokas ir blankokas, ypač fotografine prasme.
Užtat tikrai galima pagirti telefono surinkimo kokybė ir atsparumą: aparatas, kaip ir japonų meistrų kalti kalavijai, yra nepaprastai tvirtas: atlaikė apie dešimtį neplanuotų kritimų iš metro aukščio ant kiliminės dangos, ant linoleumo, ant retokos pavasarinės žolės – ir ant korpuso neliko nė menkiausių žymių.
Belieka tik palinkėti, kad „Sony“ kuo greičiau suprastų ir įvertintų, kad net ir su didžia pagarba senųjų meistrų darbams, šiuolaikiniams technosamurajams reikia ir šiuolaikinių pribumbasų. Burzgeklis jau yra gera pradžia, bet reikia judėti toliau ir drąsiau!
